Susisupu į baltą
Vaškinę tavo veido
Liepsną lipnią
Nuo kūno skysčių
Nusirita pilnatimi
Kosmonautas
Tavo cementuotąn
Delnan kaip drugys
Ir susuka į kokoną
Kad kartais konspiracijų
Regėtojai neatskleistų
Paslapties, kad jokio
Mėnulio nėra
Lyg nuo jo priklausytų,
Kas slepiasi po mano lova.
Sutinku Viešpatį Dievą
Jis paploja man per petį
O tada smogia į veidą,
Kad toks skaistus nebūtum.
Suplėšau savo drabužius ir
Nuo žemės sauja purvo
Veidą išmozoju
O tada vėl sutikau
Viešpatį Dievą
Ir jis manęs nepažino.
P.S. Parašiau 4. (už neįprastą turinį, požiūrį, už kūrybos kvapą turinyje. Tą vadinamą atsiplėšimą nuo rutinos, kasdienybės, stereotipo, MĄSTYMO SĄMONĖS RĖMO.)
turinys labai svarbu.
Dabar yra nauja mada - rašomos lėkštos nesąmonės, pseudo-turiniai, tiesiog svaičiojimai, ir vertinama yra kuo neįprastesni išsireiškimai, visiškai nekreipiant dėmesio, kad kliedesiai be ryšio.
Net kliedintis žmogus kliedi pagal labai griežtą sistemą. o kai prigalvota, jau nėr tos dieviškosios sistemos ir yra visiška disharmonija, visiškas harmonijos praradimas. Bet Turiningiems turiniams, rodos smegenys dabartinio žmogaus atrofavosi - yra tik prigalvoti įvaizdžių ir prigalvotų metaforų chaotiški disharmoniški kratiniai - ta prasme, pritemtų prigalvotų įvaizdžių srautas - ir kas nors išeis... Tokios tendencijos. Skaitai, ir jei nežinotum kad tokį modelį tos tendencijos suformavo dabar rašančiųjų supratime, apie poeziją, apie kūrybą, na tokį supratimą - tikrai galvotum, žvelgdamas į tuos turinius, kad tai nesveiki dvasiškai žmogiukai, tačiau žinant tendencijas, matai, kad toksai juose suformuotas supratimas, kad poezija ir kūryba, yra prigalvoti kliedesiams neprilygstantys, pagal harmonijos koeficientą pseudo literatūriniai fragmentai.
čia pas jus Kūryba, ir plėtimas įprastos siauros sąmonės rėmo apie pasaulį. (raiška- t.y. išraiškos priemonės, ganėtinai paprastutė, bet turinys - labai geras. Kūryba - ne prigalvojimai.) todėl 4.
Man labai patinka, tokie pamastymai, plėtimas sąmonės rėmelio turimo, labai. Bet čia Žolininke PROZA.
bet tokie minčių posūkiai, toks ribų (arba turimų rėmų) griovimas, įvaizdžiai, nestereotipinis Dievas - pasąmonės vaizdiniai plaukiantys, su giliai užčiuopiamomis GYVOMIS emocinėmis nuotaikomis, ir kodiniais įvaizdžiais - tas purvas, tas veidas, tas juokas, ir "dievas manęs nepažino" netuščia.
Bet tai proza žolininke, proza.
Žmonės mes - juk žinome, kad mėnulis yra Mėnulis, saulė yra Saulė, ir esame tuo pasaulio modeliu, kurį įrašė mums į smegenis, giliai įtikėją. O kaip yra iš tikrųjų? tikruoju žinojimu mes to net netikriname, net nesuabejojame. O gal ten ne saulė, gal lempelė, ją uždega - ir praneša koks milžinas mūsų vadinamu dangumi, iš rytų į vakarus, (reguliuodamas elektros įtampos srovę transformatoriumi) ania?. vakaruose išjungia, ir uždega kitą - sakome, dabar kitame žemės pusrutulyje prasideda diena. O esame visi kažkokiame požemyje, kuris labai erdvus, tą erdvę vadiname tuo visu kosmosu...
visaip gali būti,mes nežinome kaip yra - tik gavome nuo gimimo kažkokį pasaulio aprašymą - visatos modelį teoriškai, ir tuo įtikėjome, besąlygiškai tikime, neužsiduodami klausimų. Koks mažas rėmelis visatai, tas įtikėjimas;
Man patinka tokio pobūdžio turiniai, minties judesys, tokio pobūdžio turiniuose, tai kvepia jau kūryba, ir tai labai gerai. (KŪRYBA - ne prigalvojimu.) ji griauna sąmonės ankštus rėmus.
Šaunu, žolininke, bet tai proza.