Prisiminimų miškas

Akys ašarom 
paplūsta - 
maldos žodžiai
užima žadą.
Niekada sau neatleisiu -
kapinės, gatvės
pilnos žmonių,
o naujai gimusio -
nė vieno. Sugrįšim
į namus, miškus
pailsę, peršlapę
ir papuoškim
krūmais, medžiais
namus, kapus
ir savo gatvę.

O kambariai
pilni neplautų indų,
o už langų – tarsi
iš kailio neriasi
naktinis nerimas
ir tolsta karstai
kaip laivai,
o tu, visa permirkusi,
sušlapusi -
šaltos bangos
krantais ritasi,
o smėlis sugeria -
saulės gintarą
ir lapų auksą.

Akyse
namai, kapai
Vilties, nevilties -
geluonis.
Stoviu lyg statula
palei kapų sieną,
o maldos
į bedugnę lekia
ir nutolsta -
mano dienos, naktys -
žvaigždes lyg žvakes
gesindamos.

-  Ką tik buvo
saulės užtemimas
ir blunka rainas
kelių, kapų žemėlapis
pilnas medžių, krūmų -
atžalų sudygusių,
pražydusių mėlynių,
žemuogių ir mėtų
ir aš, užmiegu
į Laiko upę -
meilės laiškus
mėtydamas.

Leidžiasi saulė
pateka mėnulis
ir į viršukalnę  –
kopia turistai
ir lyg susitarę
loja kaimų šunys...

Praėjo naktis.
Naktinis nerimas -
ir nėra ko bijoti.
Upės, ežerai blykščioja
ir visa Lietuva
lyg ant delno
ir mes, pasiklystam šičia
atėję į prisiminimų
mielą mišką.