Kūniškėjimas

Kūnas suaugo su žmonėmis
Jie neatsiprašo kaip plėšia į kitą pusę
Nemato sielą išsinešdami ką nešasi o gal ir jiems
Nesvarbu

Nesvarbėja
Prisirišmai turėtų mažėti tačiau jie smėlio
Pilimis auga
Apsistatau krantą bangos sugriauna
Pasitraukiu užutėkin – ilgstu grįžti atgal
Prie ugnies vakarais žiburiais ir žvaigždėm
Pasimaitinti kai nuraško ir jau duoda ištiškusius
Tačiau visi užsimerkia sako nežino

Kokios ilgos gali būti tos prie šonų
Akmenėjančios surambėjusios rankos
Ir pats gali pasiimti
Bet juk taip nebežmogiška išeiti į aikštę vienam
Ir rėkti

Keista bet išties juk pas jį giliai širdy sidabro požeminė
Upė, ametisto nuožulnūs šlaitai
Bet kūnas suaugo su žmonėmis o dvasia vis kūniškėja
Ir skęsta lediniam vandeny