Nėra kaltų

Balta staltiesė,
Žiojasi metų dėmės,
Senis galvą
Suskirdusiom rankom parėmęs.
Voras Sąžinę audžia,
Prarūgęs pienas.
Amerikoniškai prasišiepusių
Palikuonių pilnos sienos.
Musė dergia ant lango,
Kita lenda į širdį:
- Vienas sėdi, kiek metų?
Jis apsimeta negirdįs
Ant dygliuotos barzdos
ašara pasikorus -
Nei vaikų, nei pačios,
Kaip nušliaužt iki lovos?
Miestas linksminas, ūžia,
Skiedžia kraują alus,
Verkia pievos
Apie senio namus.
Vartai girgžda sukrypę,
Pelės stalčiuos sulipę,
Diržas kampe pakartas,
Dievagojasi nekaltas.