Rugsėjis

Laiškai,
telegramos
iš visų pasviečių –
į savo sapnus
renkasi - akis,
rankas šildo
mėlynas vokas.
Išsilieja mintys
laiškuose netilpusios,
o vienas
didelis žodis –
viename dienoraštyje
viename puslapyje,
o kažkas –
atkelia vartus
ir iš namų
išeiti kviečia.

Norėjau kapus,
namus aptvarkyti,
norėjau seseris
ir tėvus
aplankyti,
norėjau
ne vieną žmogų,
ne vieną medį -
susirišęs šiaudų,
šieno grįžtę –
žaizdas aprišti,
o rimtai palijo,
o kvailai pasnigo –
sniego gniūžtę...
Norėjau
su tavimi
su katinu
pažaisti
ir į namus -
nenorėjau
tuščiomis grįžti.

Kažkas liečia
mano petį,
kažkas laižo
mano medų
ir išbarsto -
prisiminimų cukrų.
Šešėliai sukruta
ir medžiai
lapus meta.
Matau
liūdną veidą,
ir tave –
nieko nesuvokiančią,
tą pačią.

Sunkiems
darbams išnykus -
sunku beturčiams
praturtėti.
Sapnuoju mamą,
sapnuoju tėtį
ir save -
po antkapiais,
vainikais.

Girdžiu
mamos balsą
artimą, savą,
o visiems, kitiems -
nuleidžiu garą.
Lietaus lašai,
kaip veidrodžiai,
kaip žirniai
ir visą naktį
žvaigždės žiba.

Gražiausias
mintis
sudėjęs -
dieną, naktį
po medžiais
prastovėjęs.
Ne visus pažadus
ištesėjęs
inkščia kaip šunytis -
visas sulytas,
sušlapęs
ir sustiręs –
trijų tūkstantųjų
rugsėjis –
nieko naujo
ir nutolsta
gyvų žvaigždžių
ugnis sėjantis.