rytas

Rytmetys, pametęs tamsą,
sėlina palei žemę
ir glosto rasotus dobilus,
tykiai sugulusius palei apšiurusią trobą.
Musės pasileido jodijėti po dangų,
bitės it pašėlę ieško medaus žieduose.
Kas žemės - tas žemei.
Laikas skaičiuoja moteris, vaikus,
vyrus, išplaukiančius į jūrą.
Beria raukšles jaunoms mergaitėms po kojom.
Apsimiegojęs saulės veidas skinasi kelią
pro tankius debesis
ir vos vos šypso drovioms tulpėms po virtuvės langu.
Ryžas šuo snūduriuodamas tyko paštininkų,
o gal laiškų.
Poetai kankina popieriaus skiautes po beržu paryčiais
ir klausia pirštų rašaluotų:
yra prasmė?