Dviese

Savo šiltomis rankomis jis apglėbdavo mano vaikystės beržą ir švelniai priglusdavo savo jaunuolišku kūnu. Šioje žemėje jis nieko nepažinojo, tik šį vienišą berželį, laukiantį jo švelnumo. Beržui, kaip ir jam reikėjo, kad jį suprastų. Žmonės eidavo ir praeidavo pro žaliuojantį svyruoklį visai juo nesusidomėję. Visi žinojo, kad berželis gražus, bet nežinojo, kad jam reikia bičiulio, kuris pastovėtų, gal net pasikalbėtų su juo. O šis vienišas keleivis mokėjo atsisėsti šalia ir rymoti rymoti... Jiems abiems buvo gera. Jie suprasdavo vienas kitą. Šiomis akimirkomis ir saulė linksmiau šviesdavo, ir žiedai gražiau žydėdavo. Jie buvo dviese. Žemės berželis ir keleivis iš tolimojo pasaulio nebebuvo vieniši. Jie šildėsi viens kito meilėje.