nuo manęs

suplyšusiais kenčiančiais batais
nuo savęs

nuosavu
spygliais nubertu ledu
bėgdamas

kruvinomis alkūnėmis jaučiu
kad ir tu
nuo manęs bėgi

nebeberi rytais man
cukraus į arbatą

per kūną
perkūnu save baudžiu
už vakar ištartus žodžius

verkiančiais pirštais
ant voratinklio gijos
suvijęs ašaras savo

kad pamirštum
praeičiai dovanoti karolius nešu.



pagaliau pamačiau
kaip mes bėgam kartu


į skirtingas puses

[iš mūsų skyrybų]
susitelkusių dulkių krūvoj
pametę kompasą ir gaublį

viliantis
kad kartu
apvalų pasaulį surasim
iš naujo.