Violetinei žarai ant sniego pritilus,
Stingo rožės ledinės širdy spindulys
Prieš gilėjantį dangų. Toliai laukė nebylūs,
Tvinko nerimas lyg įsikirtęs dyglys.
Nesulaužius sparnų nei sulydžius, Psicheja,
Su šarmota skara pas mane ateini.
Tik ar guos tobuli, mirtinai išskaistėję
Bruožai ledo miškų, grakštūs ir svetimi.
Paūkavusios vasaros, dvasių pilnos platybės.
Toliuos tirpsta, tai vėl kristalėja spalva,
Ten ir šalys žmonių, apravėtos valstybės.
O prieš gelmę dangaus – mumyse sietuva.
Nuodėmingai ilgėjos erdvių karavelės,
Augo kėslai keisti, gal išplėšt keliavai
Trolių Gralio, o sáulėtą burę pakėlęs.
Pašaukti, išgirsti mūsų laukė dievai.
Dėkoju visiems skaičiusiems ir parašiusiems – už palankumą.
Tik Tictaco AVANSAS, deja, prašaps neatnešęs palūkanų, mat neadekvačiai investuotas: ir
Tvinko nerimas lyg įsikirtęs dyglys,
ir
Ten ir šalys žmonių, apravėtos valstybės, –
šios eilutės niekaip netaisytinos. Taip pat ir perėjimai – šitam eilėraščiui būtent tokių ir reikia, – lygiai kaip haiku žanre perėjimas: nutolsta ir jungia. Platyn žvilgsnį. Čia jau toks eilėraštis.
Šio eiliaus ypatybės atsako į šauksmą „naujo“: parodo ne spec išspaustą, o natūraliai išaugusį „naują“ – kurio šaukėjai dažniausiai neatpažįsta. Nedovanotina, kai neatpažįsta spec kritikai. Sunkiasvoris – ne yda, lygiai kaip „dažnutės“, „šlageris“, ir pan.
Tobulinti, kaip ir visada, galima – kitam lygmeny, pvz., vietoj „toliuos tirpsta“ gražiau tarti „toliuos lydos“.
O štai pereitą kartą avansą – pastabas panaudojau, suredagavau posmą taip, kad ir man patinka. Tai anos praktikos paskatintas, Tictac avansavo neapsvarstęs rizikos. Dažna lošiančių klaida.
dvi įtartinos eilutės , autorius atsirinks, manau, - kodėl :), kai kur yra ne visai vykusių perėjimų minties, todėl skaitosi sunkiasvoriškai. Bet juk viskas pataisoma, avansu - 4
Minusiukas - pavadinimas (gal tik man pasirodė, jog per mažai informatyvus). Prie autoriaus "klampių" tekstų jau spėjau priprasti (: O tame plačiame (nuo Psichės iki trolių Gralio), lūkesčių ir nežinios kupiname moste kažkur suspindo ir apsivalymo per kančias idėja. 5-
puiki klasikinė eilėdara, tik mostui reikia viltingos pabaigos...
gal panašiai...
kad mylėti pamirštume susvetimėję,
susikaldę išmoktume griaut, ne statyt....
mes atradome - garbint saulę ir vėją paliovę,
tik mylėt kitame Jį per žmogų matyt.
Paūkavusios vasaros, dvasių pilnos platybės.
Toliuos tirpsta, tai vėl kristalėja spalva,
Ten ir šalys žmonių, apravėtos valstybės.
O prieš gelmę dangaus – mumyse sietuva.
Gilu, savita, geras kūrinys ,prasmingas. Pagarba autoriui.