Absurdo teatras

Durys atsivėrė. Viskas… Laikas eiti, laikas keltis, laikas…… Pro šalį praslinko purvinos sienos, gultai, ant kurių gulėjo keistos žmogystos, keisti bereikšmiai veidai, kurie kažkada dar mokėjo šypsotis. Jų laimės valanda dar neišmušė… Pasaulis dar nepaskelbė man galutinio nuosprendžio, pasaulis dar manęs nekarūnavo……
- Jūsų didenybe, šitas žmogus nusipelno tokios garbės, jūs turite jį įšventinti į riterius, o, mano valdove.
- Gal ir taip, mano mielas drauge, bet jis dar turi palaukti, dar ne jo valanda …
  …… Štai dar vienos durys, dar vienos, dar vienos, dar vienos… Kada jos baigsis?.. Durys, sienos, veidai, veidai, veidai… Kur išsigelbėjimas, kur išsigelbėjimas? … Dieve…… Ir jis ėjo per vandenį, ėjo per pievas ir laukus, ėjo per kalnus… Bet durys visur buvo užvertos, bet durys buvo užrakintos ir užkaltos……
  Štai ta vieta, kur visi tampa laimingi, kur mes tampame nebe mes. Tai- taip tikra ir kartu to išviso nėra… Kaip norėčiau būti kitkuo, bet tik ne savimi pačiu, bet kam? … Turėti viską: namą, mašiną, mylimąją…viską… bet kartu ir nieko…… Kam to reikia, juk pasaulis kada nors sustos… jį laikantis vėžlys paners gilyn ir viskas paskęs, viskas pasibaigs staiga, taip, kaip viskas ir prasidėjo… Durys, už kurių laukia minia žioplių, atėjusių į spektaklį, minia, kuriai aš tuoj vaidinsiu, minia, kuri mažomis stiklinėmis akutėmis bandys pamatyti ir suvokti tai, kas vyksta aplink, tik ar jie pajėgs kartu su aktoriais pajusti aistrą gyvenimui, aistrą mirčiai… Pakyla uždanga, aš nusilenkiu miniai, visi ploja ir dovanoja gėles… Gėlės, gėlės, gėlės daugybė gėlių. Gėlių jūra… Jūra jausmų ir emocijų, arba nieko- kiekvienam savo…… Karalius pasodino vargšą už stalo, davė jam pavalgyti, atsigerti vyno iš karališkos taurės. Po to pasodino jį greta- savo kairėje… Štai tos paskutinės durys, už kurių laukia naujas pasaulis, laukia nauja tiesa, naujas kelias, viskas prasidės iš naujo, arba iš naujo pasibaigs… Pakyla uždanga, sužiba stiklo karoliukai, užsidega šviesos. Vidury scenos man paruoštas krėslas. Viskas nesvarbu, tuoj šitas spektaklis baigsis… Po jo seks kitas, dar kitas, dar kitas… Ir gal po daugybės nesėkmių mes atsidursime tunelyje, juodame tunelyje be sienų, ir po šimtmečių klajonių mes išvysime baltą, o gal raudoną… juodą… šviesą, kuri mus nuves į tiesą… Man uždeda antrankius, apjuosia kaklą metaliniu vainiku ir paklausia, ar aš noriu ką nors pasakyti. Bet aš jau nebegaliu kalbėti, mano balsas jau iškeliavo, aš jau seniai  susitaikiau, aš jau seniai nebe čia…… Karalius pakelia kardą ir prideda jį prie mano peties…… Staiga visą kūną sutraukia ir atleidžia, aš nebesuprantu, kas vyksta, viskas, viskas, viskas……………
  …Einant koridoriumi pro šalį praskriejo musė, maža susitraukusi musė, ką tik po žiemos gavusi dovanų gyvybę……… Durys… Tik jos kitokios nei anksčiau, virš jų mažais kraujo lašiukais užrašyta: SVEIKI ATVYKĘ Į ROJŲ… Durys… Durys… Durys… Durys… Durys… Durys… Durys.