Susižavėjimas. Negirdi, nešneka.

Tin tin - tin tin - tin tin.. Tas pats ritmas. Ir nieko keisto juk sėdžiu traukinio antrajame vagone. Erzina. Tvarkingai užsidedu ausinuką. Jau geriau. Atsipalajduoju. Visi žmonės čia pažįstami kartu ir ne. Užkliūnu už garbanoto plaukų. Vaikinas. Jo stiprūs drauge ir jautrūs rankų mostai ritmiškai juda į mano klausomą muziką. Garbaniaus lūpos neprasiveria tik kartu juda i veido grimasų kaitaliojimąsi. Suglumstu. Jis bendrauja gyvai. Aš jo nepažįstu. Spusteliu "Stop" mygtuką. Tyla. Jis negirdi jis nešneka. Gal tai žaidimas? -tin tin- tin tin- Ne jis negali. Skrandis neduoda ramybės. Susijaudinimas. Lygiai toks pats kai pirmą kartą ragavau braškinius ledus. Puikiai prisimenu. Žmogus tampa mano stebėjimo objektu. Taip nedera, bet tik akies krašteliu.. Truputuka, neįkyriai. Jam paduoda popierių, pieštuką. Susirašinėja su savo draugu sėdinčiu priešais.
  Aš irgi taip noriu. Bendrauti su juo gyvai. Netrukus šypteliu juk visi šio vagono keleiviai važiuoja ten kur ir aš, gyvens tam pačiam pastate kur ir aš.
  Tin tin - tin tin - tin tin...
----------------------------------------------------
  Lipu laiptais. Iš kur čia tokia spūstis? Garbanoti plaukai. Jis šypsosi. Ne man, savo draugui. Prasilenkiu su juo. Perlipu durų slenkstį. Sustoju. Aš taip pat noriu, kad jis man nusišypstotu, savo plastišku judesiu man pamotų. Apsisuku, bėgu atgal laiptais. Traukiu lapuką, pieštuką iš kišenės. Žinau kuriam kambary jis būna, senai žinau. Pirmas aukštas, antras aukštas, dūstu, greičiau, trečias aukštas. Jo durys. Sustoju. Giliai kvėpuoju. Nežinau ką daryti, bato galu trypiu kilimo dėmę, o gal man tiesiog pasibelsti ir jis pats atidarys?..