per lietų

Dangus virš mano galvos
tūkstantį metų styro 
suplyšęs.
Dreba lyg nuogumas vonioje,
susirangęs marmurinių sienų pavėsyje.
Ipilk taurę vyno,
tostas už tuos, kurie klydę išmoko.

Truputį skaudėjo kai trenkiai durimis
lyg per veidą.
Paraudę žandai pūgoje godžiai rijo šaltį - 
manęs tau per daug.

Riksmas virtuvėj,  
šukės,
laimė pabėgus pro atvirą langą.
Aš į kairę,
Tu į dešinę.
Vienas kitą per daug.

Butelis vyno, vonia.
Pūkai, pagalvės likučiai - 
lipdysiu sparnus.

Dabar jai viskas gerai iš esmės,
tik rečiau šypsosi be priežasties*