Kelio pradžia ir galas

Važiuojam, einam
ir Nidos neprieinam,
o Nida, nuo mūsų žvilgsnių
pro lietaus ašaras
dar gražesnė,
ištaigingesnė Preila,
o ištvinęs Nemunas
primena Reiną
ir mane 
iš namų išvarytą
kaip katiną rainą.

Einu, važiuoju
kažkaip keistai
sužvėrėjęs,
suvyriškėjęs,
dar keisčiau
sužmogėjęs,
kelio galą priėjęs -
ne diktatorius -
geradėjas,
kaip Vincentas
van Gogas -
bulvių valgytojas,
kaip Romualdas
Rakauskas -
fotografas
mėgėjas.

Kelio galą
priėjęs -
keistai senstantis,
dar keisčiau
jaunėjantis -
su gyvenimu
koja kojon spėjantis,
su šiltais vėjais
skriejantis,
lekiantis su aitvarais,
su lėktuvais,
krintantis
su parašiutais -
džiaugiuosi
kelio galą priėjęs 
su traukiniais
ant bėgių.

Važiuoju, bėgu
nors nebėra
kur bėgti, lėkti -
skrendu kaip vėjas
gerą valandą -
pusiaukelėje
prastovėjęs.
Dienom,
valandom –
kyla vanduo.

Vanduo
pakyla
ir semia
mano namus, kelią –
dienom ir valandom –
pakyla viesulas
ir paklysta aitvaras
palaidas ir apsiniaukia
mano veidas.