Pabundu suirzusi ir nepatenkinta. Iškart suprantu, kad man šiandien diena bus bloga. Nes kaipgi sekmadienis gali būti geras, kai tave septintą ryto pažadina rašomosios mašinėlės tauškėjimas, sklindantis iš kaimyno buto?
Keistas tas mano kaimynas- rašytojas. Tarsi pasiklydęs laike. Nepripažįsta technikos laimėjimų ir savo rankraštį spausdina dvidešimties metų senumo rašomąja mašinėle. Sako, kad tai jį ramina, įkvepia. Jį tai gal, bet užtat manęs ne. Tuo labiau sekmadienio rytą. „Bet... gal visai nebloga mintis pabandyti rašyti savo minčių dienoraštį tokį siaubingai nenusisekusį rytą? “- pamanau.
Puodelis dervos juodumo kavos galutinai atplėšia užtinusias akis ir pagaliau sugebu rasti tušinuką bei kažkokį popiergalį, ateinančias dvi valandas būsiantį mano padrikų minčių saugykla.
Prisėdusi prie rašomojo stalo akimis ieškau daikto, kuris įkvėptų vos rusenančiai vaizduotei gyvybės. Jau matau... Paiešką nutraukia aptriušęs suglamžytas lapelis, kuriame parašytas vienintelis žodis: „Dominykas“...
O... pradedu prisiminti.
Praeitą rudenį sėdėjau po Užupio angelo kojomis ir piešiau. O gal ir ne. Jis atėjo tyliai. Iš nugaros. Atsisėdo taip, kad petys lietė mano ranką, nors vietos buvo apsčiai. Nustebusi pakėliau galvą. Tamsiai rudos akys pasitiko mano žvilgsnį. Tada jis atsitraukė. „Tu keista“, pasakė. „Kodėl? “ . „Ėjau paskui tave. Tu taikei dėti pėdas ant šaligatvio plytelių taip, kad nepataikytum ant tarpų. Buvai laiminga. Viena tavo pirštinė raudona, o kita oranžinė. Tau ant peties nutūpė boružė“. „O ar būti laimingai- keista? “, paklausiau. Jis nusišypsojo: „žiūrėk, boružė nuskrido... “. Tada pradėjo kalbėti. Apie mane, tikėjimą, keistumą, norus ir rudenišką miestą.
Kalbėjo ilgai. O aš tik klausiausi...
- Ar aš kada nors dar tave sutiksiu?, - paklausė galop. Dešimtąją sekundės dalį truko žvilgsnis, nepaprastai rudų akių mestas mano pusėn.
- Jei norėsi. Jei labai labai norėsi... Lygiai po metų sėdėsiu čia. Vėl piešiu. Arba ne. Lauksiu boružės.
Jis vos juntamai spustelėjo mano ranką. Vienintelį kartą. O tada pakilo - - -
Tą rudenį labai lijo.
Grįžusi namo, kaip visad, pašėriau katę ir nuėjau miegoti. Kitą rytą ėjau į mokyklą. Ir dar kitą rytą. Ir dar kitą. Viskas ėjo įprasta vaga, bet aš žinojau, kad turiu ko laukti. Kad per tuos metus turiu ką veikti. Būti laiminga. Kad, kai ateis laikas, boružė manęs neišsigąstų. - - -
Tą dieną, praėjus lygiai metams, pabudau labai laiminga. Prisiminiau Jį, kurio net vardo nežinojau. Bet buvau mačius rudas akis ir įdėmų žvilgsnį.
Aš nenuėjau prie Užupio angelo.
Man ir taip buvo gera. Bijojau jo ten nerasti. Bijojau išgirsti ne tuos žodžius, kurių norėjau. Bijojau, kad visos boružės jau miega...
Prie angelo nuėjau kitą dieną. Sėdėjau ir šypsojausi praeiviams. Plyšelyje pamačiau sutrintą sulankstytą popierėlį, ant kurio tupėjo mažas vabaliukas su septyniais taškeliais. Lapelyje buvo parašyta „Dominykas“. Nieko daugiau.
Bet to užteko. Pasižadėti sau visuomet būti laimingai. Dėl to, kuris nepamiršo. Kuris spustelėjo mano ranką. Vieną vienintelį kartą. Kurio aš daugiau niekad nemačiau.
Pastebėjau, kad tą rudenį labai lijo. - - -
Beveik romantiškomis tapusias mano mintis nutraukė visai neromantiškas katės kniaukimas. Šįryt paprasčiausiai pamiršau ją pašerti. Atsistojau, nunešiau į virtuvę puspilnį puodelį atšalusios kavos, numečiau katei savo pusryčių dešrelę ir pagalvojau, kad būtų visai neblogai būti kad ir ta pačia kate. Nes katei, ne taip, kaip žmogui, nereikia kankintis, bandant rasti atsakymus į visokius keblius klausimus... Kad būtų visiškai laiminga, katei pakanka šilto radiatoriaus ir pusryčių bandelės...
Su tokia absurdiška mintim grįžtu į savo kambarį ir griūvu į jau spėjusią atšalti lovą. Klausytis svetimų minčių tauškėjimo pasirodė lengviau, nei galvoti pačiai. Dabar rašomosios mašinėlės garsai iš gretimo buto jau nebeerzina, o tik migdo. Ir aš leidžiu sau vėl užsnūsti, akimirksniu pasiteisinusi, kad šiandien- labai blogas sekmadienio rytas...