Brydės

Riečias takas gilyn, įsirėžia į vakaro sparną,
Tamsioje erdvėje toks alsavimas sklinda nelygus.
O pašėlus naktis, įsikibusi tampo už skverno,
Šėlsta kraujo purslai, noris džiūgaut dar tai neįvykus.

Net neklausus manęs, pilnatis čiužinėja po delnus,
Karoliukai drėgmės susitelkia po linkiu ir tūno.
Juk plaštakė, ir ta pailsėt ant peties nusipelno,
Rodos, Žemė viena pridaiginti nesugeba kūno.

Net tiesiausia brydė man atrodo kreiva ir klaidina,
Violetas nakties, rodos, neša ne meilę, o mirtį.
Ši bekvapė naktis - lyg ąsotis priplėkusio vyno,
Sunaikina drugius, (šitą kadrą prašau iškirpti).

Tą kartumą naktų dar kramtau, nors bijau įsikąsti,
Bet nuščiuvus diena jau rikiuoja esmes, radus vietą,
Kai pagieža ištirps paskutinį nugriežusi dantį,
Kaip tada vakarais bučiniais apipilsime lietų.