Nepritapėlė (6)

Buvau dar mokinukė, kai jis man sulūžo. Na ne aš jį sulaužiau. Aš dviratį paskolinau kaimynui. Šis važiavo į turistinį žygį. Su nakvyne. Nei aš, nei mama nepagalvojome, kad Rokas per didelis tokiam dviratukui.
„Desna“ jo pavadinimas. Na toks mažais ratais, sulankstomas. Jis buvo žalias, apklijuotas įvairiausiais lipdukais.
Jų, tai ne dabar, kai prikimšti visi kampai, buvo žiauriai sunku gauti. Maniškiai buvo dar net importiniai. Ką lipdukai vaizdavo, nelabai galėčiau pasakyti, neatsimenu. Žinau tik, kad buvo gražūs. Aš labai mylėjau šį dviratį. Ir žinau dėl ko: dviračio aš laukiau, kol man jį nupirks, net trejus metus. Iki tol turėjau tenkintis tėvo senu kledaru.
Didelis vyriškas dviratis su sprandžynine sėdyne. Ir kieta. Tada, aišku, aš dar neatsisėsdavau, važiuodavau tik koją perkišus, štanga daužydavo man dešinius šonkaulius. Velniškai skaudėdavo. Kaip vėliau, kai paaugau ir jau galėjau perkelti koją per štangą ir minti pedalus ant sėdynės atsisėdus, skaudėdavo užpakalį. Aišku, myniau gana keistai: numinu, sakykime, dešine koja kiek galiu stipriau, kad pedalas persiverstų į antrą pusę, tada su kaire koja, pėdos išore, užsitraukiu patį pedalą į patogią padėtį ir vėl numinu lygiai taip pat kaip su dešine koja. Važiavimas būdavo tarsi mašinos judėjimas spūstyje: trūkt - stabt, trūkt – stabt. Subinkauliai taip įsiskaudėdavo - aš juk myniau kaip antis krypuodama į abejas puses, kad kokias tris paras nė žiūrėti paskui nežiūrėdavau į dviračio pusę.
O mano išsvajotasis dviratis turėjo minkštą poroloninę sėdynę. Su tokia sėdyne buvau первый парень на деревне.
Ir į kiemą būtinai išvažiuodavau su pilna komplektacija. Pompa turėjo savo vietą, nenuėmiau purvasaugių ar apsaugos nuo grandinės, ką kiti, ypač kiemo berniukai, tą padarydavo, atseit kiečiau. Dar net netenkino manęs tokia komplektacija, tai prie sėdynės špagatu pririšau „kaburkę“. Ją išsisaugojau, kai dėdė norėjo išmesti kaip nereikalingą daiktą. „Kaburkės“ tokiam jau vadinama naujam dviračiui nebedėdavo. Už tai aš užsidėjau. Į ją sukroviau visus raktus nuo dviračio – juk nežinia, kas gali atsitikti kelyje plius minus puskilometris. Tilpo raktai net nuo rūsio, o svarbiausia, tilpo dviratininko teisės. Važiuodavau užrietusi nosį, juk buvau pilnateisė eismo dalyvė. Lankiau vairavimo kursus visus mokslo metus, todėl galėjau net gatve važiuoti – štai kur turėtų teisių privilegija! Ir, žinoma, niekam neduodavau savo dviračio, juk jis buvo su dokumentais. Mano dviratis turėjo numerius. Ruda kvadratinė skarda su dviem raidėmis ir trimis skaičiais: ŠA 238.
Grįžusi iš pasivažinėjimo, ištraukdavau iš kaburkės skudurėlį ir blizgindavau taip mielą savo dviratuką. Tokios gerai išmoktos procedūros, tiesa, prireikė vėliau, kai lankiau jau dviračių sportą. Jei trenerė rasdavo nors kiek purviną dviratį, neleisdavo važiuoti tol, kol šis neblizgės kaip katino kiaušai. Ir net nepavykdavo apgauti jos. Tąkart savąjį dviratį blizgindavau savo malonumui. Jei jau naujas, tai turi blizgėti visa kame.
O kad dviratis būtų, mano manymu, dar gražesnis, visą rėmą apklijavau jau minėtais lipdukais. Ant mano dviračio nebuvo firminio lipduko užrašu „Desna“, matyt, užmiršo užklijuoti, tai bent taip kompensavau šį trūkumą. Tėtis man sakė, kad taip specialiai buvo padaryta, nes šis dviratis yra naujesnio modelio, kažkoks „perechadniakas“. Ką reiškė šis žodis tada nesupratau, matyt, labai gerai, nusprendžiau. Ir aišku, tai mane paglostė – turiu kiečiausią dviratį. Ir dar apklijuotą lipdukais, vadinasi, originaliausią. Niekas nesumaišys, visi pasakys, kad čia Rufinos dviratis. Nesvarbu, kad pačiame priekyje vis dėlto buvo kokybės ženklas, visgi mano dviratis buvo tiuninguotas, kaip dabar madinga sakyti.
Prisimenu, prie vairo rankenų pritvirtinau kažkokias juosteles, lyg nuo juostinio magnetofono ar polietileninio maišelio. Tai plėvesuodavau!.. Arba ratų stipinai apvynioti įvairiaspalvėmis plastmasinėmis vielomis. Na, o jei dar skambčiojantis metalinis (kitokių nebuvo) skambutis perdarytas į pypsintį, tai ką tu!.. Taip džiaugiausi naujuoju dviračiu, kol šis tapo nebenaujas. Teisūs yra tie, kurie sako, kad kas pirmas, tas labai brangus.
Praėjo metai, dveji ir net devyneri. Ir vis tiek jis man brangus. Dabar jam - jau trisdešimt treji. Kristaus amžiaus. Cha cha cha. Truputį aprūdijęs, bet vis tiek mielas. Tik, bėda, mano vaikai nenori su juo važiuoti. Jiems dabar reikia BMX‘o. Nebevažiuoju juo ir aš, nes gana kvailai atrodyčiau prieš visus. Pasiteisinsiu: padangos tuščios. Hmm, netinka, geriau pasakyti, kad kiauros.
Aš pukiai suprantu savo vaikus. Aš ir paskui svajojau apie sportinį dviratį. Nesvarbu, kad padangos, žinau, plyšta vos tik pervažiuoji kokį grumstelį. Po to reikia nuplėšti prakurusią padangą nuo ratlankio, pripūsti, panardinti į vandenį ir žiūrėti, kur kyla oro burbuliukai. Dar iš kur nors reikia susivairuoti gumos lopinėlį, lygiai atkirpti ir užklijuoti „Moment“ klijais. Tam tikslui labai tikdavo vidinė padangos kamera, šliauka, kaip mes vadindavome. Kai klijai sustingsta, tada jau pačią padangą reikia aptepti tais pačiais klijais ir užmauti ant ratlankio. Vėl pripūsti, žiūrėti, ar laikys. Išbandymas tik padeda. Jei nebelaiko lopai ar yra didžiulė skylė, kad užlopyti nebeįmanoma, laukti, kada į parduotuvę atveš šį deficitą. Labai sunku būdavo gauti tokias padangas. Kaip ir paties dviračio neįmanoma turint pinigų nueiti ir nusipirkti. Čia ne tas pats: turi pinigų, nėra prekių, nėra pinigų, yra prekės. Dabar tik kaip kokias kojines galima bet kada nueiti ir nusipirkti trūkstamų detalių dviračiui ar net patį dviratį, kokį tik širdis geidžia. Ir tas dėsnis tinka: turi pinigų, nėra prekės (norisi geresnio daikto), nėra pinigų, yra prekė (o galėjau tada, kad ir prastesnį pirkti). Štai, kad ir tam vaikų BMX‘ui. Tik tas „nėra“ šiuo atveju tėvas.
Aišku, pasiteisinimas visada yra. Dabar žiema, kam taisyti tą dviratį, nors, žiūrėk, nepajusi, tuoj bus pavasaris, atlydys koks ir vaikai lėks ant kalniukų. Tik dviratis nesutvarkytas... Jau aš, aišku, žinau: teks man tuo pasirūpinti. Juk aš nepamainoma! Kaip be manęs. Čia kaip tame anekdote: mama, kur mano kelnės, mama, kur prištinė, mama, ar padėsi išspręsti uždavinį, mama, ar nupirksi, mama,.. Ir pabaigoje: tėti, o kur mama?
Neturėdama sportinio dviračio, nežiūrint į tai, kad tokį turėjau lankydama dviračių sportą (taip kad jis ne mano buvo), svajojau bent panašų dviratį turėti. Turistinį. Su juo lengviau. Tik iš tikrųjų taip atrodo: kadangi neturėjau nė tokio dviračio, man būtinai tokio reikėjo.
Už tai net nekeista man, kas keista vyrui:
-Yra mano “Ereliukas”, yra net pusseserės “Kregždutė”, net mamos “Dubysa”, lai važinėjasi. Užsimanė BMX’ų, va, dabar padangos kiauros, juk važinėdami nesaugo, aišku, tėvas nupirks, tai kam saugoti, - vėl prisiminiau ju burbuliavimą. Žinoma, kam pirkti naują. Gintas nesupranta, ką reiškia turėti tai, ką kiti turi. Supranta, bet sako:
-Aš tai neturėjau, nors ir labai norėjau.
Egoistas – lai neturi ir vaikai, ko jis neturėjo. Pats pripažįsta, kad tėvas pildė bent jau dalelę jo norų. Buvo ir mopedas, ir motociklas. Ir buvo visko su tomis transport priemonėmis. Gal jis slapčia bando apsaugoti savo vaikus nuo pavojų? Tik kaip vaikai supras, kas yra pavojus, jei to nepatirs patys?
Išsigimėlė, - kažkada sakė. O aš už tai, kad ir jie bent dalelę patirtų to, ką mes turėjome. Kad mes irgi tai darėme. Vyriškai logikai tas nesuprantama. Ypač toks dalykas kaip svajonė. O svajonė juk leidžia sau turėti tai, ko pačiam reikia. Jis puikiai tai žino, tik gieda savo.
Svajones turi net maži vaikai. Iš pradžių triratukas, tinkamas važinėti net po kambarį. Net keturratis. Tiksliau dviratis su dar dviem papildomais nuimamais ratukais. Irgi po kambarį. Lauke, kai asfaltas nelygus, aš ir pati nelinkusi leisti važinėti. Nusimuš kelį, alkūnę, - oho, kaip skaudės! Nors iš tikrųjų skaudžiau man matyti jų ašaras.
Buvo ir man tų “avarijų”. Nė vienos vasaros nebuvo, kad nekraujuotų galūnės, kitaip būčiau ne aš. Rufina negali būti be mėlynių ar nubrozdinimų. Kitaip čia būtų ne Rufina. Todėl žinau: viską atperka patirtas džiaugsmas, ar ne. Iki pat šiol prisimenu, kaip smagu būdavo lėkti lengvam vėjeliui pučiant į veidą arba, dar, žiūrėk, nuo kalno koks greitis išsivysto, o dar, kai išmokau važiuoti be rankų, tai išvis kaifas. Ir tie nubrozdinimai… Tik maniškis to nesupranta. Gal pavydi?
Tiesa, buvo parvežęs iš bendradarbio nebenaują mašiną. Reikia užkrauti akumuliatorių ir sau burgzti. Kaip Palangoje – už vieną litą dešimtį, gal penketą minučių malonumo. O čia už dyką malonumas. Net, sakyčiau dvigubas. Ne taip, kaip mano laikais. Tada irgi buvo mašinyčių. “Volgą” turėjau. Norint pajudėti iš vietos, reikdavo minti. Panašiai kaip su dviračiu.
Vaikų džipas pats važiuoja, tereikia vairuoti ir nepamiršti pakrauti akumuliatorių, ką vyras dažnai pamiršdavo. Arba ne, tuoj, žiūrėk, priežastis atsiranda: kiek kainuoja elektra, sakydavo. Lyg pats mokėtų. Na, biudžetas bendras, bet aš moku už komunalinius patarnavimus. Bet vis dėlto moterys, o ne vyrai yra didesnės svajotojos. Nesvarbu, kad didžioji dauguma rašytojų yra vyrai. Jų, aišku, yra daugiau tik dėl to, kad jiems lengviau. Moterys – dvigubas žmogus: viską turi padaryti ne tik už save, bet ir už kitus.
Už tai ir žinau, kad vaikams po BMX’o vėliau seks dar velniaižin kokie dviračiai. Gal elektroniniai? Na, kokia bus mada, tokių jiems ir reiks. Jie turi praeiti tą etapą, kaip praėjau aš, ar vyras, vis aiškinu saviškiui.
Juk norėjau ir sportinio, ir turistinio dviračio, dabar noriu kalnų, bet neturiu ir ką čia padarysi. Norai per ilgą laiką mąžta. Taip kaip ir, kas labai brangu. Kad ir kaip dievinau savąjį “Desna”, aš visgi jį tada paskolinau.