Man reikia šilto,
ne žvarbaus
pavasario ryto, reikia
mėnesienos -
negalvojančios,
skrajojančios –
reikia vienatvės
pilnatvės.
Noriu išsimaudyt
ištikimybės jūroj,
noriu, nuo dangaus
žvaigždes
išskainiot,
ir išvaduot, išgelbėt
ramunes, pienes -
iš tų žydinčių,
kenčiančių pakelių.
Noriu būti vaiku,
prie šiltų, šaltų
Nevėžio versmių,
prie nukritusių rasų,
prie auksinių,
rugių, miežių -
į kauges suverstų
Prie Nidos kopų,
sugulusių
ir lyg kačių kniaukiančių
ir laukiančių
šiltų, šaltų šešėlių.
Noriu, kad medžiai
susprogtų
ir lapus išskleistų
ir visi mano norai,
sumanymų
lyg daigai sudygtų...
Noriu,
kad iš namų išeitų,
visi Praeities šešėliai,
ir Ateitis,
kraujo, sulos lašais
pasinertų
į lietų.
Noriu,
kad ir tu
į žydinčias
lankas išeitum,
kad vakarais
ateitum.
Noriu būti kaip vaikas,
kad ir mintys būtų,
kaip ratuotos,
sparnuotos bitės.
Norėčiau
legendom,
pasakom būti,
norėčiau būti,
į vėjo, rūko žuvį -
panašus.
Norėčiau būti panašus
į tą tolstantį
dingstantį
iš akių laivą,
norėčiau gyventi,
be suvaržymų,
be krantų
ir labai norėčiau,
pavirsti į lėtą, drungną,
nakties
alsavimą.
O kartais,
norėčiau būti -
tavais žiedais, auskarais,
prisiminimais
ir gegučių kukavimais.
Esu - žemės vaikas -
žiedais, lapais šlamantis.
- Neišvaryk manęs,
į senus tėvų namus,
šiąnakt, su tavimi
pabūti noriu
Pro balkono
duris praviras
įeina sidabrinė naktis
ir mes, einam į naktį,
pas mėnulį,
ten, kur tėvas
plaka dalgį,
kur liejasi migla,
kvapni kaip vynas.
Taip ir gimsta
ryto melodijos
ir aš, atėjęs
iš neesamo namo –
mieloji. Atėjęs
iš svetimo buto –
iš savos palėpės -
meluoju -
taip ir gimsta
vasaros ryto
melodijos.