Paklystu
paukščių garsuos –
netenku klausos.
Trumpalaikė saulė kabo
virš galvos
apsiniaukusi -
ir visai kita,
o žiedai
margi, kvapnūs
šliaužia, artinasi
prie kapo.
Manęs laukia lanka
eglutėmis užsėta,
akmenimis užnešta.
Kas, tuos akmenis atkas
kas susišildys rankas?
Akmenys auga,
ne dienom,
valandom
verda vanduo
tuo neramiu laiku
mama kūdikius vysto
kalendoriai, veidai
gražiausio vardo
neradai, o rugsėjis
žadėjo – uogų, vaisių
ir gražiausių gėlių,
Susirangė išdavystė
kiaušinius sudėjo,
gyvatės ir užmigo
ant tų kadagių.
Ir aš, savo, tavo širdies
iš tų, kiaušinių
išlupt negaliu.
Negaliu pamiršti
tų miesteliu,
nuskintų tų
rudeninių gėlių
ir atsisveikint
su tuo, giliu liūdesiu
negaliu.