Eil. pakuždėti sau (LXXX)

Iš visur parvažiuoju;
Iš frontų taip pat...
Nežinau, kodėl reikia giedoti.
Čia – Dzūkijos kraštai su miškais,
Net ir kopos
Atnešusios smėlį,
Nurimę prie kojų.

Net  jaučiu
Kaip ir žvyras gerklėj
Tarpu žodžių sugirgžda.
Sako, nutilo Tėvynė,
Jos lyg nebūta žmoguj,
Eina moterys – vyrai
Ir atgal nesugrįžta.

Ir nukritus į sopulį plaunas žvaigždė,
Bet tiesa atkakliai neištirpsta –
Jau ne žmogų gegulės kukavimais ieško,
Ieško pranykusių sodžių.

Iš visur parvažiuoju;
Iš frontų taip pat,
Bet dėlto nesikeičia kraštas.
Girgžda žvyras tarp žodžių gerklėj,
Smėlio kopos, storai apsikloję,
Samanoja
Ir atmintį skaudžiai išbarsto.