Paskutinis žiemos tango

Praeis
ruduo niūrus
ir medžiai, trobos
baltai šaltai, išbals.
Ir vakaras,
prisės prie pianino,
kaip retas svečias.

Šoks snaigės,
paskutinį tango 
praeis balta,
šalta žiema,
nereiks
nė pranašo -
spindės sniegas,
žėrės šerkšnas,
kaip vaikiškas
susipratimas -
ir lengvos,
sunkios snaigės,
virš stogų, 
tvorų švytės
ir bus jauku, tylu -
prasimerks
saulės akys
tavo linksmos akys
pilnos džiaugsmo
ir žiema išbals
išsklaidžius puvėsių,
degėsių kvapą
ir neliks vietos -
pagiežai, purvui.

Praeis žiema -
pirma, antra,
su slidėmis,
pralėks
ir trisdešimt žiemų.
Pralėks ir dienos,
pelėsiais,
grybais kvepiančios,
pralėks, praslinks
ir daugiau žiemų,
pavasarių,
tais snieginais,
balkšvais laukais
ir ateis 
lyg pagaikštis -
basas, liesas -
išsiskyrimų,
susitikimų
metas.
Praeis
visos ligos, miglos,
kurias, kaip šunis,
po medžiais kariame
ir saulę pakabinam
o už langų -
paskutinis
žiemos tango

Prisėda vakaras,
prie pianino
ir pasigirsta,
džiugus ir liūdnas -
paskutinis,
mano Vangos
tango.

Vėjai,
žers sniegą į akis,
ir bus žiemos pradžia,
džiugios poezijos
pradžia -
po šitiek klaidų,
po šitiek atlaidų,
kažką gražaus
ir mes, sugrosim.
Kartu kentėjus, liūdėjus
šitiek metų,
iš žiemos
į pavasarius įėjus,
o dabar, už lango
paskutinis
ir mūsų tango

Sidabro žvaigždės,
snaigės spindi
langų, vaikų
pravertomis akimis
ir pavasarį išlydim,
išlydim - trisdešimt
septintą
mūsų žiemą.
Ar galėsim prisiliesti,
prie žaizdų,
prie senų daiktų, kvapų,
prie lovų, spintų?
O dabar, už lango
Ir mano - paskutinis
tango...

Čia mes,
gyvensim
ir numirsim,
prie tos, jaukios
žiemos ir prietemos,
prie tų – barnių, rietenų -
kaprizų ir siurprizų -
šalikų, pirštinių, kepurių,
apsirengę,
storais megztiniais -
ir prirašę,
juodai dienai -
po tris tūkstančius
eilėraščių, numirsim
o dabar, už lango -
tango, tango...