Va Pranai, kaip gerai kad pasakei, dabar visi žinom, ale kunigas koks valdingas, tu matai, jo... šposininkas koks tai tas kunigas, būna... bet visai gražu; ne?.. ir taip reta, Františekas, mhmmm.
O aš, Gunta, daugiau Pranciškus, negu Pranas.
Mat, gimiau lenkų laikas ir krikštytas buvau Pranu,bet tik vėliau paaiškėjo, kad kunigas vis tik pakrikštijo Františeku
AČIŪ; ir, čia (šitame tekste) nėr ką per daug aiškinti, viskas aiškiai, mat tekstas gi ne koks filosofinis, su mintim, o LYRIKA - ne filosofinio turinio.
(man tokie mažiau patinka - lyrika. bet kaip sakoma, dėl skonio kvailiai tik ginčijasi...)
Pranai, man nėr reikalingas Pranciškaus palaiminimas; (neišpažįstu krikščionybės, bet toleruoju.) o jūs ir ne Pranciškus gi... negerai kalbėti Pranciškaus vardu, Pranai, juo labiau, kad Pranciškus, sako, ne laiminti puolė visus, kaip tai darydavo kiti išrinktieji, o paprašė melstis už jį...; Ir kalbėjo ne apie Bažnyčios Galybę, kaip tai buvo dažniausiai daroma iki šiol, o apie Bažnyčios Meilę...
manot kaip kartais gaunasi, Pranai, o ypatingai kai kalbate ne savo vardu...
Lauksiu, Gunta, birželio, stebėsiu žiūrėdamas į savo daržo pamidorus, kaip jie elgsis, bet, sakiau gi, kad poezijos ir šitame kūrinėlyje tavo daug.
Būk ir toliau kūrybinga! Laiminu tave kaip Beveik popiežius Pranciškus.
tik kur kalbėjau apie Kristaus gimimą ir pradėjimą, tai turiu omenyje tą datą – kai sako „Kristus atgimė“ Velykose...
beje, kartą per diskoverį klausiausi astrologinės laidos, tai yra manoma, kad Kristus gimė balandžio mėnesį, ne gruodžio; kažkaip ten pasakojo, apie tas planetas, žvaigždes, ir Tie pranašai simbolizuoja Šviesą (Saulę); pagalvojau, taip išeina, kad kai sako Kristus atgimė - per velykas, jis gimė. nors tai ne esmė juk. ten pagal astrologinius apskaičiavimus - kosmogramas. tada tuo užsiiminėjo išminčiai, astrologai buvo išminčiai; jie juk ir sakė kad gims pranašas. bus žydų karalius, o Erodas turėjo įpėdinį, ir nenorėjo, kad kas tai būtų karalius kitas.
Pranai, ar pablūdote, :) na gi na gi, juk jau po Joninių, sakot pomidorai supūtų,
birželį palydi po to kai liepa ateina
juk nuo 22-antros birželio pradeda diena trumpėti ar nuo 24; o čia jau paleidžia birželį.
rasos švente dar vadinama, tokios rytais rasos - maudytis gali, o vakare, pavakarėje, jos šlapiu sunkiu rūku iš po dienos kyla;
ne ant daržo, o ant lauko, jis sunkus ir boluoja tuose daubose lauko; temstant (iš po karštos dienos.) bet jau rudeniop - liepa ateina - diena trumpyn.
dėl stiklo, tai būna toks mėnulis kaip pienės pūkas, o dangus kaip aprasojęs stiklas - stiprus rūkas kyla.
boluojantis duburiuose; dangus ne juodas mėlynas dar, saulė nusileidus. nėr sodybų, laukai. nužydėjusios pienės, tik mėnulis atrodo kaip pienė, kol temsta, už dangaus - aprasojusio stiklo; nes jei stiklas neaprasojęs, tai už jo esantis mėnulis ryškiomis briaunomis - ne kaip pūkas; tada jis ir danguje, ne už dangaus, lyg už aprasojusio stiklo - kaip pienės pūkas.
gal neprisimenate dabar kovo mėnesį. man tai dažnai gali liepos mėnesį šlapdribos vaizdas iškilti, ir kvapas, ir tirpstančios gniūžtės, lyg pirmas sniegas gausiai iškritęs ir tęška šlapdriba nuo šakų iš karto; nors pats medunešis. Tai va ko tai dabar jau pajutau tą laiką, kai diena trumpyn - o pienės pūkais išskrido seniai, paskutinė nužydėjo danguje - išeina Birželis.
ne naktis - prieš naktį, vasarą ilga diena, kyla milžiniška rasa - rūkas.
saulė nusileido. Ir birželis jau baigėsi.
- - -
Beje, taip nebus gal, kaip dabar pasakysiu, bet vienais metais buvo tokia vasara, kad jos nebuvo, (seniai, aš anksti rytais prabėgdavau krosą, tai matydavau ryškiai gamtą - dėmesys kitur nenueina) tai žmonių bulvės, net prie namų, žydėdamos nušalo, balti žiedai jų nurudavo, o liepos mėnesį jau žolė ruduot pradėjo nuo pastovaus lietaus, ir bulvės, tais metais, supuvo - lijo iki rudens, buvo šalta ir vasaros praktiškai nebuvo; nei rasų nei miglų nei rūkų, lyg pienu telkšančių duburiuose ant lauko vakare temstant, ir karvės kaip salos, jei ganyklose, toks apšvietimas; kai arklys prunkščia, o jo nematyti, lyg kalvos nugaros... šlapia, rasa kaip iš kibiro... baigias birželis.
nežinau ko taip persunkė mane - tikriausiai dabar greitai sprogs forte pavasaris, nežinau. bet čia birželio palydos - pienių jau nėra, paskutinė nužydėjo danguje... ir Joninės seniai baigėsi...
dėl nuogybės, tai rasų šventės irgi praėjusios juk per Jonines eina praustis, maudytis rasose;
◘
toks filmas yra pavadinimu"Aitrėjus Rubliovas", o jame dalis, pavadinimu "šventė" "Праздник"; ta dalis vadinasi; kai berniukui ryte plaukiančiam valtyje, sena moteris uždengia akis, ir sako „nežiūrėk nežiūrėk“, kad jis nežiūrėtų, nes gaudo pagonis, kurie naktį šventė rasų šventę, jie buvo nuogi, ir pagavę krante, juos daužo su rimbais, vyrą, o moteris ištrūkusi, ilgais palaidais, žemiau sėdmenų ilgio plaukais, nuoga, pasiduoda per upę, ir plaukia kiton pusėn, Rubliovas galvą nuleidžia, jis sėdi toje praplaukiančioje valtyje, jis naktį tą, buvo nuėjęs į tą šventę Ivano Kupalovo rusiškai, mūsiškai Jonines... pažiūrėt; jį buvo pagavę, jie, švenčiantys, ir už rankų pririšę, kaip kristų nukryžiavę ant stulpo, virvėmis, kad jis landžiojo pažiūrėt, nuodėme jų šventimą vadino, ta moteris jį atrišo tada, ir sugundė, sakė: „tokia naktis - metas mylėti“, jis galvą nuleidęs praplaukė, rytą grįžęs, valtis pasroviui, krante vyrai tą nuogą vyrą muša, o ji skersai upės pro tą praplaukiančią valtį į kitą upės krantą; O tas berniukas, paskui matė žmones - su išbadytomis akimis, kurie buvo meistrai, grožį tvėrė, padėjėjai Rubliovo;
juos ir pavijo, ir išbadė akis, iš pavydo, kad nuėję į kitą vietą, kur sumokės dar daugiau, geras medžiagas nupirks, jie nesutvertų dar gražesnių ikonų, freskų, raižinių šventųjų paveikslų... juos padarius darbus, ir jiems išėjus, miške pavijo, ir visiems akis išbadė... tas berniukas matė juos ten be akių, juodom skylėm, kaip vabalus tarp samanų ropinėjančius... oi, ko tai net širdį dabar suspaudė; prisiminus, kai rašiau eilėraštį pamiršus buvau visai tą filmą; bet kad Joninės jau praėję - Rasos šventės, turėjau omenyje, rašydama paskutinį eiliaus posmą;
Labai graži filmo dalis ta vizualiai,vadinasi "Prazdnik", ir labai stiprus filmas. meistras statė A.Tarkonskis (taika jam).
negalima buvo švęsti tų švenčių nekrikščioniškų, ar pravoslaviškų, o pagoniškų; nors gamtoje, patogu žmonėms buvo, užsimezgę vaikai tuo metu, Sausio mėnesį gimsta, gruodžio pabaigoje, ir auga su pavasariu, kada prakunta, į vasarą, gali papildomą maistą valgyti, tada jau ir gamtoje jo, uogos, ir žalumynai... patogus metas tada; Jei Kristus gimė kai diena ilgėt pradėjo, tai pradėtas buvo irgi apie tą laiką... (žmogų nešioja devynis mėnulio mėnesius. Iki jis pats orą įkvepia) birželis baigėsi čia tekste, birželis. vasaros lyrika.
Pamintyta (pamąstyta) neblogai, bet dėl kai ko tenka paabejoti ar net prikibt(draugiškai, žinoma). Pavyzdžiui, jeigu va taip būrų birželyje, kaip rašai:/ driekias miglos / rūkais, / ant laukų / nusileidę –
tai visi mano darže pasodinti pamidorai jau tuomet pradėtų pūti. Ne toks velnias baisus, kaip jį pieši. Tas pats ir su "tveria pieno telkšojimu"
Ant mano kalnagūbrio Balsiuose birželis dar vis žada derlių. Bet kad ir neatrodo taip tiesoje, o tenka pripažinti, kad tavo žodyje poezijos sodru. Tuo ir džiaugiuosi.
/pavėjui, /tarsi pūką / birželį / paleidžia...