Išdavystė

Sukausto
nežinia ir aš,
kaip ekrane -
noriu Kristų
nuo kryžiaus nuimti,
noriu save demaskuoti,
pasidaryti artimu,
savu ir kažko
laukiančiu

Širdis nerami
o saulė išpampus
kaip slyva
visą gyvenimą
geria mano syvus,
o aš, drybsodamas
į dangų žiopsodamas -
galiu virsti žara,
pušies skara

Antkapiai,
paminklai, kryžiai - 
pasvirus į šoną tvora
prieš akis - kauburys
lyg varnos kuodas.
Sklidinas paguodos
grimztu į sniegą, smėlį,
vis gilyn ir gilyn,
ir savęs, negaliu sulaikyti
negaliu į namus sugrįžti,
sniegas lyg dantys grikši
ir negaliu eiti
tuo juokingu,
niekingu keliu.

Ką tu galvoji -
susitikom
susitaikėm
visa tai, Laiko srovė.
Negera vienam po medžiu
stovėt. Kreivą medį atkas,
nukapos šakas
suriš rankas. Šypsais
į tuščią kišenę
suleidus mintis
ir anekdotus lankstai.

- Išdavei,
vis tiek, tave mylėjau
ir degiau - pragaro ugny,
o barščiai - balzgani, šalti
Kam pili aliejų -
jeigu degtukų
nerandi, lyg akmenys
pažadai -
dar anksti,
dar už sienos –
verkia, klykia
tie mums bereikalingi -
svetimų vaikų
vardai.