Mirusių žodžių dulkės
sunkiai nusėda į sielą.
Senos obelys, paliktam sodžiui,
nuo pavasario į pavasarį bėga.
Tiksi laikrodis, laiką pamynęs,
žvaigždžių dainos nebegirdim:
džiaugsmo buvo... ir praradimų,
rasos žiedus rytmečiais girdė.
Rūko marškinius raganos džiausto,
rudens lapai krenta į širdį.
Laiko kiek liko - nėra ko paklausti,
skausmo stygos gerklėje virpa.
Mirusių žodžių dulkes
surinksiu, sušluosiu prieš vėją,
savo širdim atgaivinsiu
ir grįšiu į ten, kas praėjo:
Į spalvotą vasaros pievą,
į dainą, gegužį dainuotą,
į taką, kuriuo dviese ėjom,
skubėjom - bijojom vėluoti