Mano vaike, sapne tu vis ploji traputėm rankutėm,
Kai parodau tau Karlsoną kiek apdraskytom akim,
Violetinį tokį, kurį aš žadėjau susiūti,
Bet neklaužada laikas pasiėmė jį su savim.
Jau dabar neturiu ką pakviest į žaismingąją kertę
Ir parodyt vaidinimą, kuriame tu ir aš -
Tik šeimyninės nuotraukos, virtusios vakaro draugėm
Dar susėda rytais į vaikystės medines roges.
Tu dabar jau žvaigždė, kartais siunčianti man atvirutę –
Ją galiu iškvėpinti kalėdine švenčių egle
Ir delnais išblaškyt tą žieminį išsnaigintą rūką,
Kuris šiandien kaip šerkšnas apklojo mane ir tave.
grazus pasakojimas, paprastas, tvarkingas net 'norminis', if you know, gal ir nelabai stebinantis per savo zanriskuma, aisku jausmo yra, tik teksto resursai ne itin saviti pasirode. 4