Tomas

Tamsioje, beribėje visatoje, pilnoje nesuskaičiuojamos galybės žvaigždžių ir planetų, gyveno planeta Žemė. Ji išsiskyrė savo grožiu iš visų. Joje tarpo gyvybė. Viena iš tos gyvybės formų buvo žmogus.
Gyveno Žemėje viena šeima, nelabai kuo išsiskirianti iš daugybės kitų šeimų. Ją sudarė vyras, moteris ir berniukas, vardu Tomas. Vyras ir moteris planavo skirtis. Tomas gimė silpnas ir nuo pat vaikystės labai dažnai sirgo ir buvo paliegęs. Tačiau berniukas buvo savito būdo ir protingas. Jis labiau mėgdavo laiką leisti vienas, mąstyti, nei būti su savo bendraamžiais.
Tomas kartą paklausė kambaryje laikraštį skaitančio tėvo:
- Tėti, kaip aš atsiradau šioje žemėje?
Tėvas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo laikraščio, atsakė:
- Tu jau per didelis, kad patikėtum, kad tave atnešė gandras, ar ne? Tave pagimdė mama.
- O kam ji mane gimdė? Ar žinai, ką aš turėčiau veikti pasaulyje? Kur aš buvau prieš tai?
- Kad tu ir užduodi tokius klausimus, - pasitaisęs akinius ir pašlaminęs laikraštį atsakė tėvas. – Atstok, eik pas motiną. Ar nematai, kad aš užsiėmęs.
Gavęs tokį atsakymą, berniukas nukiūtino pas motiną, kuri tuo metu virtuvėje ruošė valgyti.
- Mama, o kam žmonės gimdo vaikus? – paklausė jis motinos.
- Kai vyras ir moteris vienas kitą myli, jie nori turėti vaikų, todėl ir gimdo, - paaiškino motina.
- O kam vienas kitą mylint būtinai reikalingi vaikai? – neatstojo Tomas.
- Visi žmonės taip daro, - atsakė motina.
- Bet jūs su tėčiu vienas kito nebemylite?
Motina nieko neatsakė, tik sučiaupė lūpas ir dirstelėjo į laikrodį.
- Neturiu aš laiko, - pasakė ji, eidama išsitraukti tarkos iš spintelės. – Nesimaišyk.
Berniukas nuliūdo, negavęs atsakymų į rūpimus klausimus. O juk jie jam buvo tokie svarbūs. Jis jautė, kad tėvai nenori su juo kalbėti šiais klausimais Ir ne be reikalo.
Tėvas buvo girtas ir įtūžęs, kai jiedu su pačia pradėjo Tomą. Grįžęs iš komandiruotės, jis dulkino žmoną per visus galus taip, kad ta net kriokė. Tai buvo ne pirmas kartas, kai taip atsitiko, ir moteriai tai nepatiko, tačiau kurį laiką ji tai kentėjo.
Kai ji ėmė draugauti su juo, ji jau buvo sena merga, ir jautė spaudimą kuo greičiau susirasti jaunikį ir susilaukti atžalos, kaip ir visi žmonės. Tačiau gavosi ne taip, kaip ji norėjo. Sutuoktinis pasirodė besantis grubus, mėgstantis išgerti ir neištikimas, todėl galų gale jos kantrybė trūko ir ji nusprendė su vyru skirtis.
Tomo širdyje tvyrojo tuštuma. Jis buvo protingas ne pagal metus ir jautrios sielos. Jam rūpėjo tiek tėvų tarpusavio meilė, tiek jų meilė jam. Kadangi dažnai mąstydavo apie savo kilmę šioje planetoje, jam rūpėjo klausimas, kam jis čia. Jei iš meilės, kaip sako tėvai, tai kurgi ta meilė? Kokiu būdu jis atėjo į šią planetą? Kokiu tikslu? Tėvai sukūrė jį tik dėl to, kad taip gyvena visi žmonės?.. Bet juk tai ne atsakymas. Ne vieną kartą jis bandė iš tėvų gauti ar pajausti šį atsakymą, tačiau viskas baigdavosi taip pat bergždžiai, kaip ir šįkart. Tuo momentu Tomas jautėsi toks liūdnas ir sugniuždytas, apimtas nevilties, kaip niekad. Vienu momentu Tomo akyse plykstelėjo pykčio ir ryžto liepsna, ir jis, trumpam palikęs savo apmąstymus tyliame kambaryje, apsiavė batus ir išėjo į rūsį.
Po poros valandų Tomas buvo rastas pasikoręs.