Gelmė

Leidžiasi saulė.
Laužiukas smilksta
ir dingsta iš akių -
vaikų, vilkų vilkstinės,
o papuolę
stirniukai, šeškiukai
į alkanų vilkų rują -
nuskriaustom
akim žiūri.

Stirniukai,
šerniukai
žmonių nesisaugo -
skabo paparčių
žydinčias puokštes
ir niekur nėra tiesos
per daug 
šviesos, šilumos -
grabaliojasi letenos
šnervės jų plačios,
o ugnis, kaip rožė
sulig manimi
išaugo.

Vilkai, šernai,
brakonieriai,
išdavikai, vagys
su manimi nesiskaito -
mane vadina -
miškų, girių žentu,
o aš, visiems savo,
ne savo darbus
dalinu. Pinigus dalinu,
kortas dalinu -
prasilošinėju,
išlošinėju sukaitęs
ir iš plėšikų, niekšų 
nagų - ištrūkti noriu.

Noriu būti jaunas
niekada nesenti.
Noriu sapnuose regėti
tave žavią, jauną.
Noriu išbučiuot -
visus brolius, seseris.
Noriu ir tave pasigaut
ir išbučiuot,
kaip žąsį sulytą
noriu pasinert
į prisiminimų
geliančią gelmę.

Leidžiasi saulė,
laužiukas smilksta.
O vagys įsilaužia
ir į mano sandėlius,
bruka auksinius saujom
ir aš, nubundu,
kai prisiliečia vamzdis
prie smilkinio.