Bunda
namai, sodai
lyg kažko
bijodami. Žmonės,
gyvuliai keliasi
ir mes keliamės -
pernykščiais
obuoliais
vaišinamės
ir ant rankų -
saulėtekius keliame.
- Vaikai, būgnus mušti
būtina ir nupiešt
per naktį - beržą putiną.
Sapnuojasi -
žiedais, vaisiais,
aplipę sodai,
o už durų
iš po debesų
kaip vaikas vakaras,
prieš užmingant
sušuks, kad jis yra
ir miego miestus -
užsups aušra.
Lenkiuosi
prašau atleidimo,
kaip akmuo,
vidury laukų pasimetęs.
O po metų -
nelaukas,
ir vienam žmogui -
nepakeliamas
ir sunkus
sugrįžimas.
Prisiartina,
kaip vilkas
rugpjūtis -
žaibiškai sutirpęs
ir nevienam žmogui,
nevienam medžiui -
nepakeliamas
Laiko spjūvis.