Langas - portretas

Šypsos saulė
iš po pumpuro akies
girdisi bičių dūzgimas.
-  Ko lauki, ko tikies -
ant stalų -
žurnalai, laikraščiai.

Obuolius valgai,
geri kavą.
Dūzgia aviliai
ir namai
kad tave
įtikintų,
kad ir jie –
pilni meilės,
medaus.

Pasigirsta verksmas
neišgalvotas,
o mėnulio žirklės -
giliai širdyje -
šalia miško,
keliuko 
aviliai
ir negreitai
išauš.

Vėjai vyšnių,
obelų šakas
palauš ir pakvips
obuoliais, 
senos ir naujos
namų palėpės.

O už lango,
keistai, įtariai žiūri,
serbentų, vyšnių,
šermukšnių uogos
ir kreivas,
paliegęs beržas
grumiasi su Mirtimi.

Šaižus, ironiškas,
juodvarnių juokas,
ties apnuogintu,
vasaros petimi,
ties dosnia
moters
krūtimi.

Pirmos šalnos -
šėmi, žemi debesys.
Pagaliau nubundi
ir leki darban,
amžinai nerami -
nusitvėrusi šunį,
obuolių krepšelį
ir verkiantį vaiką.