Nerimuota Kasdienybės dalia

Tu nori nuveikti kažką naudingo ar prasmingo,
Jog praskaidrint savo kasdienybę,
Pakeisti bent dalelę, gyvenimo plokštelės,
Bet tai ką siūlau, vis netinka -
Knygų tu skaityt nenori,
Juk visvien jos bus nukonkuruotos,
To šurmulio, mažuos namuos.
Juk beviltiška, ar ne - kur tik pasisuki, atsitrenki į žmogų, kuris tau įgriso iki gyvo kaulo!
Su dėde internetu prasidėti nebeturi tu noro, ir taip jau pusę gyvenimo suėdė.
Tas bjaurybė, parsidavinėtojas, pavertė tave narkomanu, pastoviai ištroškusiu, priklausomu vartotoju!
Apie grojimą gali jau nebesvajoti, tik pabandyk didesnį garsą namie išleisti, iškart išvarys tave į gatvę, juk kam bedievi orą terši, savo nešvariais garsais?
Kur tada dėsies, nelaimėli, a?!
Galėsi tapti nebent prasigėrusios sielos žmogum,
Bet ir tai tau netinka, mat...
Gali tas rašliavas rašyt ar teplioti, nebent kai būni liūdnas, arba linksmas.
Bet juk dabar tu pasimetęs,
Kaip tu drįsti!?
Įžūlus išsišokėli! Niekam tikęs neapsisprendėli!
Eik ir galvą į sieną sutrankyk, vis pasuliui bus geriau.
Jei taip skauda širdį, netikėli, eik, išsiliek į pūkinių plunksnų prikimštą maišą,
Berk tuos meilės lašus, liek be paliovos, pasijusi geriau, nors šiai dienai.
Juk žinai - ryt vėl viskas prasidės iš naujo.