Vergai

Turbūt didžiavaisi, kad esi laisvas,
Kai istorijoj skaitei, kad juodaodis buvo žaislas.
Turbūt karščiuojiesi, kai tave vergu pavadina,
„Negali būti! juk motina mane maitina. „

Tik tikri vergų kūnai gali nešti,
Tikrą sielą, tikrą laisvę iš savęs išpešti.
Tik tikroj vergystėj tikrą norą justi tu gali,
Tikro skausmo nebeduoda valdininkai mūs nagli.

Gudrūs jie - pamatė baimės jausmą žmoguje,
Naudojas jie - nebemato žmonės saulės danguje.
Vienas kitas kuolą susikišęs šaukia,
Nesupranta kaip nelaimes prie savęs jis traukia.

Kaip išspręsti šią didžiausią man dilemą,
Kur surasti žmogų sprendžiantį problemą.
Laiko valkatų pasaulis pilnas knibžda,
O kodėl gerieji žmonės pasislėpę šnibdžda?

Lapuose, knygose jie raidėm pavirtę,
Kaip pajūrio pušys į rytus suvirtę.
Krenta iš dangaus jie tyliai,
Auga medžiais gamtoje nebyliai.

Pagalvok kiek laisvas tu esi,
Pameni, kaip bėgiojome basi.
Nuoga koja ledą tirpdė,
O kitoji orą šildė.

Niekas nerūpėjo, nieko nereikėjo.
Kojas dvi turėjai ir užmušti laiką tu galėjai.
O dabar jauti ant sprando maišą,
Laisvės troškulį ir sielos maištą.

Žvangini kasdien kojelėm grandines,
Gundai nusigėręs šlykščiai undines.
Prieš akis matai paveikslą laisvės,
Bet pripratai, žmogau, tu prie nelaisvės.

Kurgi tavo noras augti,
Negi tau patinka žąsį smaugti.
Kurgi tavo noras už save kariauti,
Negi tau patinka svajones sugriauti.

Trina rankom šungrybiai supuvę,
Tyli vergas trupinį užgriuvęs.
Vaizduotė jo galingai kuria,
Ateitį miglotą aiškiai buria.

Vergas viską gali padaryt,
Jei mokėsi tinkamai jį suvaldyt.
Stipriu tikėjimu nuplauk jo kraują,
Suteik vilties ir suvyniok į saują.

Temps tą savo nabagę susisukęs,
Eis į priekį atbulom ir nusisukęs.
Temps tą savo kryžių išgalvotą,
Eis į gatvę sumokėti oro kvotą.