pagal Juodvarnio 1 „Žydėjimas“

Mano dienos, kaip tavo žydėjime,
iš pradžių buvo kiek neramu.
O dabar skrendu išsitiesusi,
nes jau nieko prarast negaliu.

Tavo naktys mėnuliais užlopytos.
Mano naktys -vogtų bučinių.
Tu rašai ir vis lauki, kaip uostas...
O aš savo krantų nerandu.

Tavo dienos tikrai išprotėjusios.
Nei atleist, nei supykt negali.
Kas gi pyksta ant vėjo pašėlusio?
Nei pagaut, nei apglėbt, bet... jauti.