Žydėjimas

Tavo dienos tikrai išprotėjusios,
Toks žydėjimas, truputėlį baugu.
Kur sudėsi vaisius pasiklydusi,
Neturėdama savo namų?

Tavo naktys mėnuliais užlopytos,
Juoko aidas lig pirmųjų gaidžių.
Tik rasom nusiplauni užnuodytas
Karštas lūpas svetimų bučinių.

Nesistenk durų vyriais negirgždinti,
It vagies žingsnių šokį girdžiu.
Savo žodžiais manęs nenugirdysi
Ir žvilgsniu nepaversi stabu.

Mano dienos per daug išprotėjusios —
Nei supykt, nei atleist negaliu.
Mano naktys į rytą išėjusios.
Toks žydėjimas — truputėlį baugu.