taip
mano imperatoriau
jau sniegas ne baltas
ir pėdos matosi kasdieną
vis prasčiau
po tavo dangumi
suka sakuros žiedus
ir kyla vėjas su paukščiais
taip
imperatoriau
taip
mano vakaruose griežlė verkia
piemenims genant bandą
nemigos žalčiais
atšliaužę rangos
aplink namus
duris ir langus
ne
mano imperatoriau
ne
tavęs
jau nebelaukiu