(poezija) Skrydis už ir prie Atlanto

Šis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“

Gal tai buvo netikra, gal tai tik iliuzijos
Mitai tiek laiko gyvuos, kiek tausosi juos
Arbatoje skęsti protui kai nusibosta
Suteikia astralui keliaut šansų pluoštą
O jis juk nedraugiškas, sukelia drebulį
Ištrūksta į erdvę, svetimą drebulei
Tuščias kūnas apmiršta kai astralas nupurto
Ant sustingusio kūno pažerdamas burtų

Ramusis didžiausias, bet sužavi mistika
Vandenyne Atlanto laivų griaučiai išteka
Skeligo salos, angelai mane šnekina
Akies krašteliu matau vienuolį dar tekiną
Viso jų dvylika, nuo vikingų slapstosi
O pabaiga neišvengiama, kaip Titanikui, tapusi...
Trys laiptų eilės - Šventoji Trejybė
Veda į Kristaus Slėnį, metai jo neįveikia.

Tualetas ant skardžio - atvirkštinis peizažas
Lyg vienu zuikiu du šūvius, ar pabaigos gražios
Nuo šitokio vaizdo ir  taip sąmonė pinas
O dar viską užgožiantis stovi čia vienuolynas
Nenubrėžtos ribos, pasiekiu Bermudus
Atlanto kapinėse materija mirt įgūdus
Laikas neegzistuoja, tik laivai ir lėktuvai
Kai trikampy velnio atrandu hipertunelį

Turime amžinybę, nes pasaulis suyra
Mane pasitinka Anunakiai, Nibiru
Ateity aš regiu pasaulio pabaigą
Kai protas atgija, atgal grįžti pataria
Kūnas buvo sustingęs, bet staiga jį nupurto
Astralas sugrįžo mintims žerdamas burtų
Gal tai buvo netikra, gal tai tik iliuzijos
Mitai tiek laiko gyvuos, kiek tausosi juos