Dovana

Saulė -
ne kartą mačiau,
ką ir visos moterys
pasislėpusios daro
tačiau, nušvinta,
ankstų sekmadienio rytą,
po visais, tais -
nesvarumo, greičio dėsniais -
debesis, akmenis ritina
ir išnyra iš po tų
aplėpusių varnalėšų, 
klevų, ąžuolų,
prirašytų lapų
ir nusirita
apniukusiu skliautu.

Saulė žiba, spindi
upių, ežerų akyse -
žalia, mėlyna, platu,
o saulė, nors sena - išdykusi,
o man norisi,
kažko skanaus užkrimsti.

O tėvas, ko gero,
gabenasi į miestą,
visus kvapus, balsus,
veža visą savo turtą -
veža kraičio skrynią pilna
legendų ir dainų.

Ratai,
abstrakčiai, negrabiai,
kaimo keliuku darda.
Nerimsta, ataidi,
gaidžių giedojimas,
gyvulių maurojimas,
iš pievų, girių tolimų.

- Kiek prigadinta popieriaus,
kiek išlieta prakaito, rašalo
į tuos eilėraščius,
kiek įdėta vargo, triūso -
už to luošo ąžuolo,
už to kreivo tvarto.

O saulė,
aukštyn į viršų -
naujo namo, jauno medžio,
miesto, kaimo šonu.
Saulė leidžiasi, kyla.
- Brangioji,
neatsisakyk,
tos didžiulės dovanos.

Aš vėl namuose,
turtingas, nuogas, basas,
apvogtoj Gimtinėj -
braidau po juodą, putotą -
prisiminimų sniegą,
lyg be sparnų paukštis -
prieš saulę
lyg prieš teisėją -
vanagų naguose.