Pro nedidelį plyšį matyti
kaip ant piršto tūpiasi saulė
ir per smilkinį rieda jūros vanduo
sulyg dūžiais pasiekiantis žemę
Baltoji deivė paliesti skruostą
iš pulsuojančio veidrodžio ateina
nuostaba dėl to, apie ką
prieš mirtį pagalvoti suspėjai
ir kaip gyventi reikėtų
ant kraujagyslių žemės
jie net Venecijos krešulys
prisikimšęs bedieviais
pilka bekrūtė moteris žiojasi
bet nieko nebepasako
baltos statulėlės kūnas
per tūkstančius metų
be kraujo gyvenęs paseno
didžiulė burna suyra
veidas lyg dažai prasiskiedžia
pulsuojantis vanduo sulyg dūžiais
saulės ryjiką praryja
bet kad nemirsi matyti
iš nusidažiusių pirštų
baltų deivių belikę
tik po lašelį ant smilkinio