Aš niekada nežinojau kaip staigiai sutemsta
Kaip keičiasi sutemos vasarą
Kaip pralaimi karą kai atskyla širdies gabalėlis
Ir lieka gulėti lauke kaip tada kai ir tu žiūrėjai į dangų
Temsta kaštoninės akys medžių pavėsy
Blausta šviesa ir justi kvapas degėsių
Sudegina dar vieną klojimą dar kartą ši pabaiga
Tada
Ateis ruduo į šitas rūdžių pelkes
Tamsius vartus, smilgas prie sienos
Saulės šešėlius, debesų pakraščius vėlei išneš
Ir mes tamsoje gulintys ir tie kurie neprisikels
Visi po tuo pačiu skliautu laukiam
Laukiam kol nuteis ir išneš
Kol apsisuks girgždantis ratas laiko
Mus dirvoje sėja, mus su duona raiko
Aš tavo kūnas tavo dvasia alkano vaiko
Ateis ateis kada nors ir pakels
Ateis ateis ir duos atsigerti vandens
Aš niekada nežinojau kaip staigiai sutemsta
Kaip keičiasi laikas, kaip virsta minutės apgaule
Kaip lūžta kaulai ir trupa dantys
Bet viskas ateina ir praeina o tu nespėji
Net nusirengti
Kūno sužydėjusio gėlėmis, susprogusio kevalu,
Sudužusiu branduoliu.