Varnėnas krenta iš savo lizdo-
Jo juodas kūnas ant žemės blizga.
Balta drobule uždengsiu mirtį-
Į priekį vieną dar žengsiu žingsnį.
O gal sugįš ir į mano kiemą
Geltonom pienėm ir bičių medum..
Ta mano laimė
Taip seniai išėjusi,
O gal sugrįš,
O gal aš tikiu..
O gal aš tikiu..
O gal aš.. tikiu..
O gal aš tikiu.
Ir į pasaulį rausvai žiūriu.