SaannŠis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“
O skrydžio laisvė, vėjas, kedenąs man plaukus!
Aš vėl pakilsiu, feniksu iš pelenų atgimęs,
Sparnus išskleisiu nerdamas aukštyn.
Ir tegul sniegas liepą krinta, lai brolis brolį žudo,
Nesvarbu! Jei žodžių kalavijas nebesminga,
Jeigu jausmai nekaitina akmens širdžių.
Pakilsiu vėl aš, feniksu iš pelenų atgimęs,
Ir perskrisiu Atlantą, sudėliotą iš žmogaus skausmų,
Putojantį, grimasų iškraipytą vandenyną...
O skrydžio laisvė, vėjas, kedenąs man plaukus!
Štai ji, Atlantas, sudėliotas iš žmogaus skausmų,
Ir juodos aistros nebegimdo nieko:
Nei liūdesio, nei pykčio, nei kančių,
Širdy gyvenimu pasibodėjusio vienišiaus.
Pakėliau aš sparnus, išsiruošiau į žygį,
Nes nebeliko nieko, nes dangus
Vilioja džiugesio aukštybėn, Virš Olimpo kalno,
Aukščiau negu dievai, tolyn kažkur...
O skrydžio laisvė, vėjas, kedenąs man plaukus!
Tas šauksmas kviečiantis į niekur, o kažkur
Dangun pakilo feniksas, iš pelenų atgimęs,
Ir perskrido Atlantą, sudėliotą iš žmogaus skausmų.
Didingas skrydis! Lai virš Olimpo kalno sužibės
Nauja žvaigždė, lai žygis niekur nepradingsta,
Lai kartos ištisos tik apie tai kalbės,
Kol apačioj murmės nepasitenkindamas niekuo,
Putojantis, grimasų iškraipytas vandenynas...
