Perlai

Abejingas mano protas valdė,
Visas tikras tiesas giliai užšąldė.
Pilnas šaldytuvas gražiai prigrūstas,
Minčių ir posakių sugulusių gan rūsčiai.

Metai, mėnesiai, o kartais netgi dienos,
Atveria duris ir traukia po gražuolį vieną.
Padeda ant svieto margo,
Tegul praeitis kiauriai išnardo.

Bėga upėm ir upeliais vandenėlis,
Rąžos ir vietelės ieškos ražkažėlis.
Galbūt gyveno jis jau nuo kada,
Bet nemačiau ir negirdėjau vardo jo tada.

Jungiasi visi į Švyturį aukščiausią,
Tiesia greitkelius tarp miestų užmirščiausių.
Anuomet užgimę ir užmigę be vardų,
Bunda, klesti, rėkia jie visu garsu.

Ir niekaip nenusprendžiu ar tai dežavu,
Ar šiek tiek keistesnis randevu.
Kol kas palikim šitą esmę kiek toliau,
Gal užpildys atitirpęs kąsnis dar vėliau.

Nelabai žinau kaip mąsto kitas,
Ir ar jaučia ryšį kai aukštyn jis ritas.
Nešinas pilna žibintų kuprine turėčiau traukti,
Nors šiame pasaulyje sunku sėkmės sulaukti.

Kurtinaičio žodžiai man įstrigo taip giliai,
O Gėtės sakinėlis jį užpildė sumaniai.
„Sėkmę atidirbsi treniruotėj tu kasdieną“,
„Nėra nieko vertingesnio už šiandieną“.