Metastazės

Esu tikras kad viskas praeis ir praeis netikėtai
per darželio kalėdinius vakarus žiūrint pro langą
per pirmąsias didžiąsias raides mažomis padarytas
pirmą kartą numynus kieme dviratuko pedalą
iškarpytas snaiges pasibaigus saulėtekio pūgai
kai norėtum pabėgti o taip nepritrūksta kantrybės
nuo vienintelės meilės kuri per šalčius nepražuvo
ir kariuomenės batuose mato subrendusį vyrą
per gimimo dienas  ir darbe prisigėrusių balių
darbo biržoje pildant bedarbių sukurtą anketą
kai prie lovos nusisegi diržą ir laikrodį seną
esu tikras kad viskas praeis ir praeis netikėtai
ir praeis visas pyktis skeveldromis liečiantis kaktą
per paviršių vandens ant žvynais išsibarsčiusio žvyro
nuo švininio kareivio vėluojančio dvidešimt metų
aktų salės centre nuo audringų beprasmių plojimų
per kirpyklų stalus ir ligoninių čerpinius stogus
metalines konstrukcijas liečiančias atvirą dangų
nuo sunkaus pasilikusio plaučiuose vasaros svorio
širdyje lieka smėlis ir kraujas negrįžtamai senka
o šermukšnio žiedai dengia mano nutilusį kiemą
ir mergaitė suradusi meilę neranda sau vietos
porą kriaušių molinis ąsotis ir gėlės ant sienos
esu tikras kad viskas praeis ir praeis netikėtai