Prieš naktį

1.

Dangus plyšta
ir aš, kur buvęs,
nebuvęs -
ant prieklėčio...
Iš po šakų, šiaudų
saulės ausys kišo.

Regiu suknią
margą, ryškią
ir ją laižo -
žaibų botagai.

Akis pramerkiu
ir saulės skruostai
prie mano skruostų dega.

Per visą dieną -
šiaudus, šieną krovėm
ir keikėm,
tą nesibaigiančią
vergovę.

2.

Šiąnakt
mane aplankė -
mano stilius
ir visų apleistas -
vienas žodis,
kaip moneta sudilęs
ir ima, per dienas, naktis -
pinigais lyti.

Paryčiais
dangus apsiniaukęs
ima nekantrauti, degti
ir mano ugnį
ima vogti
ir varyt iš namų
mano daiktus
ir daigus.

3.

Dangus
apvirsta
aukštyn kojom
ir aušta diena
lyg višta
susigūžusi
ir saulė nubunda
į mano spąstus
papuolusi
ir aš, lyg į lapų
gniužulą.

Saulei ir man -
pakaktų visko -
mėnulio šešėlio,
gurkšnio viskio,
o šakos verkia
lyg apraudotų
pasikorusį,
o saulė dega, liepsnoja
ir danguje ir žemėje
stebuklus tveria.

O žmonės, žvėrys
žino kaip atsibusti
ir Dievas, taria žodžius.
- Šis medis
nenudžius.

4.

Naktis
balta kaip angelas -
raktais žvangina
ir prie saulės
grakščių kojų -
sustoja ir stovi
šešėlis juodas
lyg nuo dangaus
nusileidęs,
o nubarstytos žvaigždės -
dainuoja, šoka
ant stogų, šakų
nusileidusios,
sparnus
išskleidusios
o žaibai -
laukais, miškais
ir virš horizonto
lyg peteliškė
priklijuotas
dainuoja
juodas arkliukas.

Nakties šviesoj
atgimsta
tie juodi debesys
lyg iš pasakos
ir aš, nieko nematau -
saulė paslepia
ir mėnulio pasagą.