Rūta, užsimerk.

Bandau paslėpti savo veidą tamsoje,
Bet ašaras užuodi netgi lietuje,
Plaukais pridengsiu, kad nepastebėtum,
Kad nieko niekada neklausinėtum.

Aš pakeliu akis - ir jos vėl susitinka,
Su tavo žėrinčiom kaip mėnuo akimis,
Jose aš nematau nei baimės, nei pavydo,
Tikiu, many tu to taipogi nematai.

Tiesiog apkabinai - aš viską tau atleidau,
O aš tau neatleisiu niekados,
Įskaudinai mane, aš tai pamiršiu,
Bet vėlei senstant prisiminsiu.

Prisimenu. Jūs ten sėdėjot dviese,
Tu ją apkabinai, pabučiavai,
Tada turėjau su Rūta pabėgti,
Kol Tu mūsų nepalikai.