o protui? sakote sielai svarbiau dangus ir saulė ir meilė, nei likti tuščiai; na gi - jūsų sielai labai svarbu neištuštintai likti, ji tokioje būsenoje jaučiasi negerai - dvasiškame diskomforte, taip? tada sielai svarbu dvasiškai komfortabiliai jaustis.
tai visoms sieloms būdinga, ir vienos jaučiasi komfortabiliai girdėdamos tuštumą - kosmoso tylą, kitos, besijausdamos puikybės viršūnėje, kad yra - "jos pilnos! jos pilnos!", dar kitos, jausdamos kad jas myli, o kitos jausdamos skausmą tų, kurie jas trypė, luošino, kankino jiems brangius ir mylimus, tai jos girdėdamos jų sielas klykiančias ir raudančias iš nevilties, tiesiog jaučia tokią pilnatvę, kad net pasako "štai Dievas yra" ania? matai kaip su ta siela, ji pati savaime, beformė, o tas kuris pasako "Sielai tai svarbiau nei likti tuščiai." yra tik laikinas razumas, kuris nuolat kinta, mutuoja ir vėl ką nors pasako visai kitko sielos vardu, na už sielą kalba, bet tai ne siela tai protas. Siela tik jaučiasi, supilta kaip vanduo į vieną ar į kitą gyvenimo aplinkybėmis sudarančią formą ją priima (kaip vanduo, kada formą išpildo, ir jaučiasi; ) taip taip, ten pas jus ne siela, ten protas sako, kas sielai svarbu, kas ne, bet jis iš savo varpinės skambina;