Nudžiūsta ašara ir vėl atleidžiu.
Gyvenk, tau dievo duota.
Aš ne teisėjas fariziejui teisti,
Atėjusiam iš priešingo sau kranto.
Nematančiam kaip šviesos kyla
Ties horizonto lūžiu saulei tekant.
Tik žvilgsnis į save, į juodą vidų,
Kad kokią bjaurastį atrasti,
Apspjaut, pažemint ir įmint į purvą,
Kad savas nimbas šviestų.
Tos pačios akys juokiasi ir verkia
Tos pačios lūpos keikias ir dainuoja.
Tik sielos nebėra ko sverti —
Sudžiūvusios slyvos didumo.
Jei palengvės išspjauk tulžies kartumą.
Atleisiu vėl, ištiesiu ranką.
Žinau, perpus sulūžus
Sunku suvokti savo laikinumą.
va jė, argi tame neįžvelgia(te) lyrinis herojus, kad teisia:
"Nematančiam kaip šviesos kyla
Ties horizonto lūžiu saulei tekant.
Tik žvilgsnis į save, į juodą vidų,
Kad kokią bjaurastį atrasti,
Apspjaut, pažemint ir įmint į purvą,
Kad savas nimbas šviestų. "
Nors sako apie save:
"Aš ne teisėjas
ir dar kai kas – jis sako:
fariziejui teisti,
Atėjusiam iš priešingo sau kranto. "[/i]
O paskui dar ne tik teisia, o ir sveria, ir sprendžia iš kurios yra naudos iš kurios ne, jei sudžiūvus, tai nėra:
"Tik sielos nebėra ko sverti —
Sudžiūvusios slyvos didumo.",
na ir dar jis atleidžia su salyga:
"Jei palengvės išspjauk tulžies kartumą.
Atleisiu vėl, ištiesiu ranką. ", – nors atleidimas reikalingas labiau pačiam atleidžiančiajam, kad nedegintų jo iš vidaus kita emocija kito jausmo - tai neapykantos; ir atleidžia ne už tai, kad geras pasidarė, visiškai be išskaičiavimo atleidžia supykęs, įskaudintas, tokiam koksai tas anas yra; atleidžia, kad paliktų ir judėtų toliau - atleidžiamas jis išsilaisvina. ne taip?
Žodžiu, man jis tiesiog juokingas, tas postringavimas, savo prasmingumo atžvilgiu,
na o raiška, žodžio valdymas, nežiūrint į tų tiesų dėstymą, o žiūrint tik į techniką, į kalbą - rodos ir nieko;
Bet,
turinys atrodytų normalus, o tekstas išbaigtas jei būtų tiek:
"Nudžiūsta ašara ir vėl atleidžiu.
Gyvenk, tau dievo duota – ne teisėjas
Aš...
Tos pačios akys juokiasi ir verkia
Tos pačios lūpos keikias ir dainuoja
Jei palengvės išspjauk tulžies kartumą
Žinau
Sunku suvokti savo laikinumą.", – tai jei tiek, kaip išbaigtas, tada įtikinamas tekstas jo pavadinimo ribose - kontekste; o dabar (kai jis visas ištisai) tai jau ne ne; mat labai jau daug kartėlio dabar tekste, daug tulžies - neapykantos fariziejams, su puikybės priemaiša sau skiria lyrinis herojus;
beje, kodėl teisti fariziejui, juk teisėjui, remiantis įstatymais, (ne asmeninėmis savo nuostatomis, norais, o visuotiniais įstatymais, juos taikant teisingai...)