Kai kalba žuvėdros

ten kadaise rinkome žemuoges
o vakare stebėjome mėnulio kelią
tu kalbėjai
apie tolimus prigesusius žiburius
mažas neužmirštuolių akeles
lyg vaikelio ieškančio kelio namo
dabar stoviu
ant to praeitimi alsuojančio kalnelio
žuvėdros vis garsiau klykia
norėdamos būti suprastos
maištauja jūra
tarsi moteris barasi
putotos bangos laižo laivus
tu tolsti
mano kapitone
vandens purslai krenta
tau ant skruostų
atrodo kad verki
sūriomis ašaromis
žuvėdros lyg draugės sukasi
aplink tave
aplink mane
laivas susilieja
su šokančiais paukščiais
tu toks tolimas
mano kapitone