Mirt ji negali

Nuo pat mažumės mums kartojo mama.
  Vaikai, aš mirsiu, bet nežinojo kada ta data.
  Siaubą mums kėlė ta jos kalba,
  mirt ji negali, nes ji mano mama.
 
  Gyvenimas ėjo...
  mama vis skubėjo, mylėjo, turėti norėjo,
  bet apie mirtį visviena kalbėjo.

  Taip jai bekalbant, gyvenimas ėjo,
  ir pamažu.. tas laikas artėjo.
  Laikas nelauktas, laikas baisus.
  Aš taip manau, jis visiems atgrasus.

              Mirė mama.......
  Visi mane guodė, ramino, amžius gražus,
  nėr ko gailėtis, kitaip jau nebus.
  Aš suprantu...., kad gyvent jau gana,
  bet mirt ji negali, nes ji MANO MAMA.




          Nepareis.... nepaguos...... neužtars žodeliu,
      kuo toliau, tuo labiau, išsiilgus liūdžiu.....