Akimirkos

Kai mes skynėm žvaigždes,
Atsivėręs dangus
Taip ir liko žiojėti.
Ir tapo taip tuščia
Po skliautais.

Mes tysojom  smėly šalimais,
Ir varstėm duris debesyse.
Kopų vėtrungės maudėsi vėjuje

Savo sruogą plaukų,
Tu man leidai kedenti,
Bet vėliau ji  pražilo
Nuo kaktos atsiskyrus.

Ir rodyklė sudilo
Beskaičiuodama laiką
Mes gražiausias akimirkas,
Išbarstėm pro pirštus