Senio kraujas

Senis Petras gyveno kaime, vienkiemyje. Jam buvo gerokai virš šešiasdešimt metų. Senis mėgdavo išgerti, ypač neatsisakydavo stipraus dvokiančio alaus, tad turėjo išpampusį dvokiantį pilvą, bet jo rankos buvo liesos ir atrodė jis kaip bačka su botagais. Pas senį viskas dvokė: jo troba, prieš savaitę užmuštos bobos lavonas, laikomas kamaroje, maistas, jei taip jį galima buvo pavadinti, bet užvis labiausiai dvokė pats senis. Augino jis keletą gyvulių, tačiau visiškai jais nesirūpino – neseniai iš bado padvėsė karvė, o kitos buvo kūdos kaip dviračiai ir iš bado bei nepakenčiamų sąlygų pririštos prie kuolų lauke nuolat baubė, tikėdamosios, kad tai ką nors pakeis. Anksčiau augino ir kiaulių, tačiau dabar tvartas buvo tuščias.
Senis gerdavo beveik kasdien, o tam, žinoma, reikėjo pinigų, kurių jis neturėjo. Tad nuolat skolindavosi iš artimiausio kaimyno Sauliaus. Skolos neatidavė jau keletą mėnesių, ir Saulius dėl to širdo bei ne kartą Petrui grasino, nes Sauliui įgriso kaimyno vengimas grąžinti skolą, kuri siekė apie tris šimtus litų.
Petras, kaip įprasta, dieną gulėjo girtas lovoje. Pastaruoju metu jis ganėtinai padaugindavo, o padauginęs vemdavo tiesiai ten, kur miegodavo, į patalynę, kurios niekad neskalbė, tad ji buvo it autkojis. Taigi, senis gulėjo girtas lovoje, kuri skendėjo pradžiūvusiuose vėmaluose bei šūduose. Kartais prabusdavo ir švokšdamas keikėsi.
Šią dieną įvykiai pakrypo neįprasta linkme.
Senis išgirdo keliskart nei įprastai garsesnį karvės baubimą, ir, kas keisčiausia, atrodė, prie pat laukujų durų. Karvė baubė neišpasakytu balsu. Petras įtarė kažką negera, ir nusprendė patikrinti, kas vyksta.
-Joptvaimat, - nusikeikė jis, ir švokšdamas nušlitiniavo link durų. Atidaręs jas, jis išvydo... Karvę su išverstomis žarnomis, gulinčią kraujo klane, per porą metrų nuo laukujų durų. Matėsi, kad tai žmogaus, o ne plėšrūno darbas. Karvės galva mėtėsi toliau,, už keliolikos metrų, prie atdarų tvarto durų, kurias senis visuomet laikydavo uždarytas.
-Joptvaimat, - vėl nusikeikė jis, ir, pastvėręs žarsteklį, nužingsniavo tvarto link.
O tvarto tamsoje iš pasitenkinimo švietė žudiko akys. Tai buvo Saulius. Jis buvo įsiutęs dėl negrąžintos jam skolos. Saulius slėpėsi už medinio stulpo su didžiuliu peiliu rankoje. Petras apspangęs žingsniavo vis arčiau besislepiančio kaimyno, nežinodamas, kad jam tuoj bus paleistos žarnos. Sauliaus akys sužibėjo ryškiau už prieblandoje sužibusius peilo ašmenis, ir jis puolė badyti senį. Senis badomas gargaliavo ir švokštė bei spjaudėsi kraujais, tačiau buvo bejėgis pasipriešinti prieš įtūžusį kaimyną. Kaip ir planavo, Saulius paleido seniui žarnas. Senis dar merdėjo, kai Saulius jį užtempė ant tvarto stogo, ir, kabeliu apvyniojęs kojas, pririšo jį prie antenos žemyn galva, prieš tai prapjovęs kaklą iki pusės, kad geriau tekėtų kraujas. Dvokiantis senio kraujas tekėjo srovele žemyn čerpiniu stogo šlaitu, o pasiekęs kraštą, lašėjo į metalinį šuns dubenį. Išbadėjęs senio šuo jį lakė.