Laukų,
namų ramybė
Krinta
vaikiškos klaidos
lyg paukščiai.
Akių, rasų spindėjimas -
ropoja mintys
lyg bitės pirštais -
nejaugi ir aš, grimztu
į rūką lyg pieną tirštą?
Ir pasakų kalnas
iš mėlyno sapno,
kaip žirgas
stojasi piestu.
Gesta šviesos,
žiebiasi žvaigždės -
bus naktis
bus baisu.
Pirmas šaltukas
krės rasas
nuo šakų,
rinks vaisius,
rūpesčius nukrėstus
ir liūdės balkone
tavo krėslas
ir kris, sunkūs lašai
nuo stogų,
nuo šakų.
Ir auštant
nejaugi, nejaugi -
tos artimos,
tolimos stotys,
šviesoms užgęsus -
mirs visuose
žemėlapiuose
iš apmaudo?
Devyniolika metų,
kaip kvapas aštrus -
lietaus nuo šakų
nuplautas. Regiu -
po visą pasaulį
išsibarsčiusius
savo metus
ir mintis regiu
kaip bites -
įsivėlusias
į tavo plaukus.
Srkenda paukščiai
lyg vaikiškos klaidos
ir lapais, snaigėm -
nuklotas kiemas, laukas.
Liepsnoja krūtinėse -
gyva žiemos ugnis,
o kas mūsų laukia?
Tirpsta snaigės
ant karštų delnų
nusileidusios
ir aš, prisidengęs rūku,
praėjusios vasaros rūbu -
einu lapais ir snaigėm
nusėtu lauku
ir nejaugi teks -
žiemos muzikos
visą gyvenimą
klausytis?